// Zayn
Sekančią dieną pabundu tik gerokai po pietų. Namo grįžau ketvirtą valandą ryto, ir tačiau visos tos valandos buvo to vertos. Tačiau ilgai neleido užmgti ir man vis dar dabar ramybės neduoda Rebeccos pasakyti žodžiai dėl Harry. Jai tikrai patiko jis? Neturėčiau jaudintis dėl to, juk ji būna su manimi, bet man vis tiek nepatinka tai.
Stoviu po dušo vonios kalbaryje akimis begiodamas savo atvaizdu veidrodyje. Pridedu pirštus sau prie skruostų maždaug tose vietose, kur yra Harry duobutės. Ar Rebecca pamirštų apie Harry, jeigu tokias turėčiau ir aš? Greitai papurtau galvą nuleisdamas rankas. Ką aš darau? Ji tikrai susuko man galvą. Pastarosiomis savaitėmis apie nieką kitą galvoti ir negaliu. Staiga prisimenu merginos žodžius apie tai, kaip pasisekė Kylie, ir kaip Harry su ja gerai elgiasi. Aš blogai su ja elgiuosi? Ar padariau ką nors ne taip? Jai ko nors trūksta? Aš kaip galėdamas stengiuos visko nesugadinti, nes man tikrai patinka būti su Rebecca, bet kuomet ji taip pasako, susimąstau, ar elgiuosi teisingai.
Nusileidžiu į apačią ir svetainėje randu Amber. Visgi ji grįžo namo. Maniau, kad ji vis dar pas Josh. Atsisėdu šalia jos ir vietoj pasisveikinimo ji užsipuola klausimais apie šią naktį.
– Mačiau šįryt Rebeccą, klausiau jos kaip sekėsi...
– Ką ji atsakė? – greitai paklausiu.
– Ji sakė, kad viskas gerai. Nenorėjau pernelyg daug klausinėti.
Atsidūstu. Tikiuosi, kad tikrai viskas gerai. Papasakoju Amber viską. Net apie Harry. Žinau, kad jai galiu tai papasakoti. Kad ir kiek mudu besipyktume ar besiginčytume dėl smulkmenų, žinau, kad visad jai galiu viską pasakyti. Ir žinau, kad niekas daugiau apie Amber nežino tokių dalykų, kuriuos žinau aš, ir kuriuos ji pasakoja tik man. Taip buvo visada.
– Jai nerūpi Harry, Zayn, – lengviau atsidūsta mergina išklausiusi viską. – Rebecca nepanaši į tokią, kuri taip elgtųsi. Juk ji pasirinko tave...
– Žinau, – atsidūstu. – Tiesiog keista įsivaizduoti, kad jai galėjo patikti jis.
– Pakviesk ją susitikti, – pasiūlo. Mudu su Rebecca vis vien planavome susitikti šiandien, tačiau nenutarėme nei kada, nei ką veiksime.
– Šiek tiek vėliau, – linkteliu paimdamas nuo stalo savo kompiuterį. Turiu sutvarkyti keletą dalykų, tačiau išsitraukęs telefoną greitai parašau Rebeccai žinutę ir pasiūlau vėliau susitikti. – Kaip judviems su Josh? – paklausiu neatitraukdamas akių nuo kompiuterio ekrano.
– Nežinau. – sumurma. – Viskas taip pat, bet regis jis pradėjo šiek tiek rimčiau žiūrėti į viską po to, kai susitiko su tėvais.
– Bet vis dar nesi jo mergina, taip?
Girdžiu, kaip Amber atsidūsta. Niekad pernelyg nesikišau į sesers santykius, nes manau, kad tai jos reikalas ir ji pakankamai suaugusi, kad galėtų nuspręsti, su kuo būti. Bet aš negaliu suprasti Josh. Jeigu jam rūpi Amber, tuomet ko jis delsia? Žinau, kad ir Rebecca nėra mano mergina, tačiau tik kol kas. Mes patys nusprendėme neskubėti, bet nė kiek neabejoju dėl mūsų, ir žinau, kad Rebecca bus mano mergina, kai tik abu nuspręsime, jog jau laikas. Jeigu tai būtų mano vieno sprendimas, ji jau dabar būtų mano mergina, tačiau Rebecca buvo ta, kuri nutarė neskubėti ir palaukti, ir žinau, kad turiu gerbti šį jos sprendimą. Tačiau Josh su Amber bendrauja kur kas ilgesnį laiką ir jų santykiai visiškai kitokie nei mūsų su Rebecca. Jie nemikčioja kalbėdami, jiems nereikia dvejoti, ar dabar tinkamas laikas pabučiuoti vienas kitą ar paimti ranką, o ir Amber Josh namuose nakvoja dažniau negu čia. Man reikėjo beprotiškai daug drąsos, kad paimčiau Rebeccos ranką, bet žinojau, kad vienas iš mūsų turi vis žengti į priekį, ir tikrai žinojau, kad tai nebus Rebecca. Tačiau man patinka, kad pabaigoje ji tapo vis drąsesnė. Man netgi patinka, kaip ji ginčijasi su manimi, nes tai tik parodo, kaip jai rūpi, ir kad ji tikrai, pagaliau, įgauna vis daugiau drąsos būdama su manimi. O tarp Ambr su Josh viskas kur kas geriau.
– Ar judu bent apie tai kalbėjote? – trumpai atsisuku į ją.
– Ne. Verčiau pažiūrėsiu, kiek dar ilgai tai tęsis. Jeigu jam nereikia, tuomet galėsime... – ji akimirkai nutyla. – na, negaliu sakyti skirtis, mes nesame kartu. Galėsime viską nutraukti.
Amber galėtų susirasti kitą vaikiną, tačiau nežinau, kodėl ji taip nenori paleisti Josh... Ji gali susirasti tokį, kuris elgsis su ja taip, kaip pridera.
– Ji neužsiėmusi, galės susitikti su tavimi, – praneša Amber ir ne iš karto suprantu, apie ką ji kalba, kol nepamatau jos su mano telefonu rankose.
Atsikėlus tokiu laiku, laikas eina beprotiškai greitai. Nepastebiu, kaip ateina šešta valanda vakaro ir nusprendžiu, jog laikas Rebeccai pranešti, jog atvažiuoju. Beveik iškart gaunu atsakymą, kad, jeigu noriu, galiu užeiti, nes Josh nėra namuose.
Iki Josh namų nuvažiuoju per beveik penkiolika minučių. Jaučiu, kaip lengvai virpu iš nekantrumo greičiau ją pamatyti. Pastatau mašiną kieme ir išlipęs iš jos greitai prieinu prie durų. Praeina vos akimirka po to, kai paspaudžiu durų skambutį, ir Rebecca jau stovi priešais mane. Nejučiomis plačiai nusišypsau matydamas ją priešais save. Matau, kaip ir juodaplaukė kanda savo apatinę lūpą, mėgindama nesišypsoti.
– Labas, – tyliai pasisveikina, bet merginos šypsena platėja.
Stovime vienas priešais kitą plačiai šypsodamiesi ir atrodome kaip maži vaikai, tačiau tai taip žavu. Prieinu arčiau, negalėdamas ilgiau kentėti, ir pabučiuoju Rebeccą, jusdamas, kaip jos rankos tvirtai susirakina aplink mano kaklą, prisitraukdama arčiau mane. Darkart nesugebėjęs sulaikyti šypsenos mėginu atsitraukti, bet to padaryti neleidžia merginos rankos aplink mano kaklą. Suglaudžiu mūsų kaktas stebėdamas juodas akis, kuriose beveik visiškai neįmanoma įžiūrėti akių vyzdžių. Tačiau kaip ilgai viskas bus taip gerai?
* * *
Labaasss
lauuuukiu jūsų komentaarųų !❤️☺️
VOTE⭐️🥺
