– Kur Josh? – paklausiu Rebeccos, kuomet pagaliau atsitraukę vienas nuo kito nueiname toliau į namus.
– Nežinau, – ji paprastai atsako gūžtelėjusi pečiais eidama į virtuvę. – Išvažiavo su kažkuo susitikti. Galbūt su Alex, galbūt ne. Nežinau.
Atsisėdu virtuvėje ant kėdės stebėdamas, kaip mergina daro mums arbatą. Žiūrėdamas į ją noriu, kad viskas visada būtų taip gerai, kaip yra dabar, tačiau taip nebūna. Žinau, kad galbūt Rebecca tikisi iš manęs kiek daugiau, negu galėsiu padaryti. Nenoriu jos nuvilti ir žinau, kad stengsiuos to nepadaryti. Nenoriu, kad ji gailėtųsi pasirinkusi mane. Stengsiuos daryti viską, kad ji nesigailėtų, tačiau nebus paprasta, manau.
Mintimis sugrįžtu atgal į Josh namų virtuvę, tik kuomet priešais mane Rebecca padeda puodelį, o pati su savuoju atsisėda priešais mane. Norėjau, kad ji atsisėstų šalia, bet verčiau tegu elgiasi taip, kaip jai patogu, ir kaip ji jaučiasi gerai. Spaudimu nieko nepasieksiu. Bet gera matyti, kaip ji negali nulaikyti šypsenos, kad ir kaip mėgintų. Koki ji laiminga. Nes aš čia. Ne kas nors kitas. Ne Alex ar dar kas, o aš.
Praėjus kiek daugiau nei valandai, mums kalbamt paklausiu merginos, ar ji nenorėtų nueiti kur nors ir Rebecca kurį laiką mąsčiusi galiausiai pasako, kad šiąnakt jai patiko parke, jog niekad nebuvo jame anksčiau ir būtų smagu pamatyti jį dienos šviesoje. Net abejonės nebuvo, kad sutiksiu su ja ten darkart nueiti ir jau netrukus mudu išeiname iš namų. Per visą šį laiką tarp mūsų beveik nė karto nebuvo įsivyravusi tyla. Ir šįkart nė vienas neliečiame nemalonių temų. Tiesiog neskubėdami vaikštome ir kalbamės. Tačiau man ir tai pradeda nepatikti. Mes kalbės ir, veikiausiai, atrodome iš šalies, šiuo metu, kaip draugai. Nenoriu būti jos draugas ir nenoriu, kad kiti taip manytų. Ištiesiu ranką link merginos ir greitai sugriebiu jos ranką. Rebecca sutrinka, bet trumpai atsisukusi į mane nenutraukia pokalbio, nors dabar ji kalba kiek nervingiau, o jos balsas vis užsikerta. Kaip laukiu dienos, kuomet laisvai galėsiu tai daryti bent kada ir bent kur, ir ji neįsitems, o priešingnai - atsipalaiduos. Kuomet galėsiu ją nuraminti paėmęs ją už rankos ir taip nepabloginti visko, o ištaisyti. Noriu, kad ji pasitikėtų manimi. Mes iš esmės elgiamės visai kaip visos poros, tad kodėl negalime tokia būti? Žinau, kad mudviems kartais būna sunku pasakyti ką nors vienas kitam, o Rebecca įsitempia vos ją paliečiu. Noriu, kad prieš tapdama mano mergina, ji visiškai laisvai jaustųsi šalia manęs. Bet panašu, kad tai užtruks.
– Zayn? – pakviečia mergina ir suprantu, kad pokalbis taps nebe toks malonus. – Ar galiu paklausti? – tyliai paprašo. Linkteliu. Matau, kaip mergina akimirką mąsto, bet greitai papurto galvą. – Nors... Nesvarbu.
– Klausk, – paraginu ją. Aš noriu žinoti, kas jai neduoda ramybės ir tai ištaisyti. Neturiu ko slėpti nuo jos. Nenorėčiau, kad tai darytų ir ji.
– Ne, nesvarbu, – papurto galvą ir ją nuleidžia. Matau, kaip ji stebi mudviejų rankas, sunertus pirštus.
– Rebecca, – atsidūstu. – Noriu, kad viską žinotum ir nesuktum sau galvos dėl nieko. Klausk, ko norėjai paklausti.
Dabar tarp mūsų pirmąkart įsivyrauja tyla. Stebiu ją einančią šalia nuleidusią galvą ir laikančią mano ranką. Mergina atsidūsta.
– Kodėl išsiskyrėte? – galiausiai ištaria taip tyliai, jog vos išgirstu.
Lengvai atsidūstu šyptelėdamas, nors ji ir nemato. Kaip gera žinoti, kad jai svarbu, kad ji nori žinoti, kas buvo iki jos.
Prisimenu Alice. Nemačiau jos jau beveik pusę metų, tačiau karts nuo karto prisimenu ir pagalvoju apie ją. Ne kaip apie merginą. Mudu kartu buvome kartu ne taip ir ilgai - kiek daugiau nei pusę metų, tačiau per tą laiką ji buvo man tapusi daug ir būtų keista, jeigu nepagalvočiau apie ją. Be Amber, Harry bei merginų, ji vienintelė žino visą istoriją su Rebecca ir visus tuos mėnesius buvo su manimi. Ji palaikė mane ir ramino, kuomet vis užeidavo mintys, kad aš dėl visko kaltas. Mintys, kurios ilgą laiką tęsėsi ir baigėsi, vos priešais save pamačiau stovinčią Rebeccą.
– Mes patys taip nusprendėme. Mūsų santykiai galiausiai tapo kaip tiesiog draugų ir nutarėme, kad nėra prasmės juos tęsti. Tapome draugais.
Pasakau prisiminęs, kaip man nustojo taip rūpėti su kuo būna ji, o Alice pasidarė nesvarbu, su kur ir ką veikiu aš. Išpradžių viskas buvo kaip ir tarp daugelio porų, bet galiausiai tai išblėso. Pradžioje man nepatiko, kaip į ją žvilgčiodavo Alex, tačiau galiausiai nustojo rūpėti ir tai. Nusprendėme draugais ir likti, tačiau ji, regis, išvykusi gyventi kitur, nes ilgą laiką nemačiau jos. Tačiau žinau, kad Alice džiaugtųsi sužinojusi, kad Rebecca gyva ir, jog tarp mūsų viskas eina geryn.
– Ir viskas? – pagaliau Rebecca pakelia galvą į mane.
– Ko tikėjaisi? – paklausiu stebėdamas, kaip mergina lengviau atsidūsta.
– Tikriausiai ko nors labiau dramatiško, – sumurma ir lengvai šypteli.
– O kaip tu visą tą laiką jauteisi? – tyliau paklausiu po dar keletą akimirkų trukusios tylos. Taip niekad jos to ir nepaklausiau.
– Labiausiai bijojau kada nors sutikti tave, – tyliai pripažįsta ir vėl nuleidžia galvą.
– Ar gailiesi? – paklausiu ir staiga suabejoju, ar noriu žinoti atsakymą. Tikriausiai be manęs ji būtų vis dar gyvenusi ramiai, monotoniškai ir galbūt netgi turėtų normalų vaikiną. Tokį, su kuriuo viskas būtų paprasčiau.
Rebecca pakelia akis į mane ir suraukusi antakius pažvelgia taip, lyg būčiau pasakęs kokią nesąmonę ir greitai papurto galvą. Šypteliu jai ir juodaplaukė pagaliau padaro tą patį. Pajuntu, kaip Rebecca atsargiai uždeda savo kitą ranką ant manosios ją švelniai patrindama ir dabar mano delnas įkalintas tarp jos abiejų delnų. Kiek atiduočiau, kad tik visada tarp mūsų viskas būtų taip gerai, kaip yra šiomis dienomis... Bet taip nebūna. Nenoriu visko sugadinti. Nenoriu suteikti per daug vilčių, nenoriu jos nuvilti. Noriu, kad Rebecca būtų su manimi - štai ko noriu šiuo metu labiausiai. Bet juk visada santykių pradžioje viskas atrodo gražu, tiesa? Kartais nenoriu jai sakyti visko, ką galvoju, nenoriu nieko žadėti, nes bijau, kad nuvilsiu ją neištesėjęs savo pažadų. Bet aš stengsiuos.
* * *
sveiiikoss
VOTE!🥺❤️⭐️
