// Rebecca
Ryte pabundu lovoje viena. Spėju, jog Zayn su Lucy, kadangi ankstų rytą, prieš keletą valandų, girdėjau ją verkiant, ir jaučiau, kaip vaikinas, prieš tai lūpas trumpai priglaudęs man prie peties, ėjo pas ją. Leido man miegoti.
Ilgai neguliu ir lipu iš lovos. Iš tiesų nemėgstu būti šiame kambaryje. Čia jaučiausi daug vienišesnė, nei kuomet gyvenau tik su Lucy.
Vis dar su pižama einu į mūsų kambarį. Jis tuščias. Vonios kambaryje nusiprausiu veidą ir žvelgiu į save veidrodyje. Atleidau jam. Ir vėl naiviai tikiuosi, jog viskas bus gerai. Jog tarp mūsų nekils naujų problemų.
Žvelgiu į tą netokią ryškią ir nykstančią mėlynę, ir vis dar pati negaliu patikėti, jog tai to paties vaikino darbas. Prisimenu, kokios nustebusios, o gal labiau - šokiruotos, buvo merginos. Kylie su Amber negalėjo tuo patikėti. Amber tik dar labiau supyko ant savo brolio ir esu įsitikinusi, jog būtinai tai parodys, vos tik sutiks jį. Mergina tik dar kartą man priminė, jog Zayn nenusipelnė, kad atleisčiau jam. Galiausiai žiūrėdama į save neiškenčiu. Niekad nesidažau būdama namuose, tačiau dabar padarysiu išimtį.
Girdžiu, kaip atsidaro kambario durys. Zayn tikriausiai išgirdo mane vaikštant. Netrukus vaikinas su Lucy rankose įeina į vonios kambarį pas mane. Pasisveikina ir pastato dukrą ant žemės. Zayn atsistojus man už nugaros, jaučiu, kaip jo rankos apsiveja mano liemenį. Lūpas priglaudžia man prie skruosto. Sunkiai šypteliu žvelgdama į jį per veidrodį.
- Ar kažkur ruošiesi? - švelniai paklausia taip pat stebėdamas mane.
- Ne, - greitai atsakau.
- Tuomet kam dažaisi?
- Nes... - nutylu. - negaliu į tai žiūrėti, - sumurmu.
Supratęs apie ką kalbu, Zayn nelinksmai atsidūsta ir stebi, kaip makiažo pagalba mėlynė pradingsta. Matau, jog jam skaudžiau nei man. Jis dėl to kankinasi labiau nei aš.
- Atsiprašau, - tyliai taria. Nebežinau, kiek kartų girdėjau tai. Tačiau nemėginsiu jo raminti ir sakyti, jog viskas gerai. Nes jam tai nepadėtų, o ir taip nėra. Nėra viskas gerai.
Patraukiu vaikino rankas sau nuo liemens ir atsitraukusi paimu Lucy. Tuomet atsisuku į jį. Viena ranka laikydama dukrą, kitos delną kilsteliu ir atsargiai priglaudžiu ant juodais šereliais padengto vaikino skruosto. Jaučiu švelnų dilgčiojimą delne. Žvelgiu į šviesiai rudas akis, stebinčias mane. Myliu jas. Myliu jį. Tačiau nemėgstu Zayn matyti tokio kalto ir liūdno. Žinau, jog jis įskaudino mane, tačiau vis vien jaučiuosi blogai, jog jis taip jaučiasi. Nes myliu jį, kad ir kas nutiko, ar nutiks.
Amber sako, jog esu per gera. Jog pernelyg greitai atleidžiu, nors ir su manim elgiamasi siaubingai. Žinau, jog ji teisi. Atleidau mamai, nuolat atleidžiu Zayn. Tačiau aš tik noriu ramiai gyventi. Nenoriu su niekuo pyktis ir niekad nelaikau pykčio ant nieko. Jei atleisti reikš pagaliau galėti ramiai gyventi, būtent tai ir padarysiu. Tokia aš. Negaliu ilgai pykti.
Zayn lūpas priglaudžia man prie kaktos. Šypteliu. Atsistoju jam iš šono, vaikinas uždeda ranką man ant pečių. Žvelgiu į mus tris veidrodyje. Šeima... Kad ir kokia keista. Noriu, kad viskas liautųsi kuo greičiau. Nenoriu, jog paaugusi Lucy matytų nuolatos besipykstančius tėvus.
- Man reikia skustis, - sumurma vaikinas nužvelgdamas save ir delnu persibraukdamas sau per veidą.
- Ne! - susiraukiu, regis, sureagavusi kiek per greitai.
- Ką?
- Nesiskusk, - tyliau sakau ir nuleidžiu galvą. Tačiau suprantu, jog tai ne mano reikalas. Šiek tiek susigėstu. - Na, nebent nori, - sumurmu eidama iš vonios kambario. Girdžiu, kaip Zayn nusijuokia. Visgi išeina kartu su manimi. Nesiskuta.
