Girdžiu žingsnius virtuvėje, bet nepakeliu galvos. Nusišluostau drėgnus skruostus.
- Kas nutiko? - girdžiu susirūpinusį Kylie balsą visai netoli savęs. Amber atsisėda šalia, o Kylie darkart užverda vandenį arbatinuke ir netrukus duoda mums puodelius su karšta arbata, kurios nespėjo padaryti prieš tai.
- Ką jis pasakė? - klausia Amber.
- Mes tiesiog kalbėjomės, - sumurmu. - Alex pasakė, jog myli mane...
- Todėl verki? - susiraukia mergina. - Nori pasakyti, anksčiau to nežinojai?
- Taip pat kalbėjo apie Zayn, - atsidūstu. - Apie tai, ką jis padarė.
- Alex vis dar laukia savo progos, - taria Kylie.
- Nenoriu prarasti jo kaip draugo, bet neturėsiu kito pasirinkimo, jeigu jis taip elgsis. - sakau, žvelgdama į stalą.
Nors ir nebendraujame taip dažnai kaip anksčiau, Alex tikrai yra man labai svarbus. Jis buvo su manimi, kai man jo reikėjo labiausiai. Papasakodavau jam viską, visas savo paslaptis. Alex apie mane žinojo viską, o aš apie jį, todėl nenuostabu, jog jis man toks svarbus. Noriu, kad jis būtų laimingas, tačiau aš negaliu nieko dėl to padaryti.
- Tačiau Alex nesielgia blogai. Jis leidžia tau būti laimingai su Zayn ir nesistengia judviejų išskirti. Zayn elgtųsi visai kitaip jo vietoje.
- Mano brolis savanaudis, - pritaria Amber. - Jei tai jis būtų Alex vietoje, jis neleistų judviems būti laimingiems, jei jis pats dėl to blogai jaustųsi. Zayn galvotų apie save, jog jis nelaimingas ir turi išskirti judu. Alex galvoja apie tave, žino, kad esi laiminga, todėl ir nesistengia pakeisti Zayn.
Iš Amber nieko kito ir nesitikiu. Ji vis dar labai priešiška Zayn atžvilgiu, todėl ji tikrai gins Alex, tačiau žinau, kad tiesios yra ir jos žodžiuose. Kylie ne tokia šališka. Paprašau, kad nekalbėtume apie juos.
Vėliau vakare, stovime koridoriuje. Matau, jog Harry stovi ranką laisvai permetęs Kylie per pečius. Ateina ir Alex. Vaikinas prieina prie manęs.
- Viskas gerai? - negarsiai paklausia. Greit linkteliu. - Atleisk, - dar kartą sumurma. - Iki, - jaučiu, kaip vaikino delnas švelniai patrina mano nugarą. Gretai atsisveikinu ir kartu su Amber ir Josh išeiname.
Įeinu į tylius namus. Jau vėlu, tad Lucy jau miegos. Tyliai įeinu į svetainę. Tamsioje svetainėje, apšviestoje tik įjungto televizoriaus šviesos, matau ant sofos išsitiesusį vaikiną. Jis guli ištiesęs ranką, kurią užgulusi ir apsikabinusi šalia miega Lucy. Kiekvieną kartą juodu palikdama vienus, jaudinuosi vis mažiau. Dabar jau Zayn yra vienintelis, su kuriuo palikčiau ją. Džiaugiuosi, jog Zayn padėjo man išsigydyti šią nesveiką ligą. Galbūt ateityje nebus baisu ją palikti ir su mama, ar Zayn tėvais. Nenoriu būti tokia mama, kuri yra tokia apsėsta savo vaiku. Daug geriau yra tai suprasti, kol Lucy maža - juk kažkada ji suaugs, ir nebus visąlaik su manimi.
Zayn nesureaguoja man įėjus, ir aš priėjusi arčiau pamatau, kad jis taip pat užsimerkęs. Šypteliu. Tačiau vaikinas visai netrukus pradeda budintis. Jis lėtai pramerkia akis ir pamatęs mane mieguistai šypteli. Tyliai pasisveikina ir ištiesia laisvą ranką, kad atsisėsčiau šalia.
- Kaip sekėsi? - negarsiai paklausiu, kuomet atsisėdu šalia jo, o vaikino ranka apsiveja mane.
- Puikiai, - atsako, trumpai žvilgtelėjęs į dukrą. - O tau?
- Taip pat, - linkteliu. Suprantu, kad jam geriau nepasakoti apie pokalbį su Alex. Zayn tai nepatiktų.
Jis šyptelėjęs šiek tiek pasikelia ir trumpai pabučiuoja mane. Šiandien norėčiau pabūti viena. Norėčiau pasilikti viena su savo mintimis, bet žinau, kad nepavyks. Zayn šįvakar atrodo geros nuotaikos ir tikrai nepaliks manęs vienos, o jei paprašysiu to, turėsiu paaiškinti, kas ne taip.
- Reikėtų nunešti ją į lovą, - tyliai tariu žvelgdama į dukrą.
- Taip, man jau nutirpo ranka. - linkteli.
- Kodėl nenunešei jos į lovą? - paklausiu atsistojusi ir priėjusi prie miegančios Lucy.
- Nemaniau, jog ji taip greitai užmigs. Ji pavalgė ir išsimaudė, tačiau neatrodė, jog norėtų miego, tad pamaniau, kad kartu palauksime tavęs. Kurį laiką žaidėme, bet Lucy užmigo, vos atsisėdome ant sofos.
Šypteliu. Atsargiai mėginu paimti ją, tačiau ji taip stipriai apsivijusi Zayn ranką... Matau, kaip vaikinas pasitrina ir pramankština savo ranką. Švelniai laikau miegančią Lucy ir tyliai lipame laiptais į jos kambarį. Zayn atidaro man duris ir aš įėjusi į Lucy kambarį, atsargiai paguldau ją į jos lovą. Ji vos vos pramerkia akis, tačiau gavusi savo triušį, toliau miega. Vaikinas ranką uždeda man ant pečių ir mudu keletą akimirkų stovime žvelgdami į miegančią Lucy. Kartais negaliu liautis į ją žiūrėjusi. Ji tokia graži... Ji tokia dėl mūsų. Mes ją tokią sukūrėme. Lucy nežino, kiek daug ji mums reiškia ir, jog jei ne ji, mudu tikriausiai net kartu nebūtume. Tik dėl jos mudu su Zayn turėjome taip dažnai susitikti, priverstinai suartėti, gavome progą pasikalbėti. Jei ne Lucy, nebūtume turėję nieko, kas mudu sietų, jokios priežasties susitikti... Jeigu ne Lucy, mūsų gyvenimas būtų visai kitoks.
- Man reikia į dušą, - tariu, kuomet tyliai uždarome Lucy kambario duris.
- Man taip pat, - šypteli Zayn, nepatraukdamas rankų nuo manęs.
- Šįkart norėčiau išsimaudyti viena.
- Ar viskas gerai? - paklausia, tačiau aš greitai linkteliu. Zayn nieko nesako, tačiau priglaudžia lūpas man prie kaktos.
Duše užtrunku daug ilgiau nei įprastai. Neskubu. Galvoju apie Alex žodžius. Nemanau, jog turėtume būti draugais. Alex manimi rūpinasi ir jis man taip pat rūpi, tačiau draugai taip nesielgia. Draugai neprisipažįsta meilėje. Alex neturėtų man priminti to, kas nutiko su Zayn. Nežinau, kas tąkart buvo Zayn, tačiau žinau, jog tai nepasikartos. Jis myli mane ir nenori tyčia įskaudinti. Žinau, kaip Zayn gailėjosi to, jis niekad nenorėtų ko nors panašaus padaryti tyčia, su tikslu įskaudinti mane. Zayn ne toks. Tai buvo tik nesusipratimas.
Atsigulu į tuščią lovą. Kambario durys prasidaro tik po kurio laiko. Zayn tyliai įeina ir užsidaro vonios kambaryje. Užtrunka ten kur kas trumpiau nei aš. Į lovą vaikinas atsigula taip pat tyliai, tačiau pažvelgęs į mane pamato, jog nemiegu. Šypteli.
- Kas ne taip? - tyliai paklausia, nubraukdamas man nuo veido plaukus.
- Viskas gerai, - mėginu šyptelėti. - Tik šiek tiek pavargau. Ilgai nemačiau Lucy. Pasiilgau.
- Tik Lucy? - kilsteli antakį, prisitraukdamas mane šiek tiek arčiau savęs. Nestipriai nusijuokiu.
- Na gerai. Šiek tiek ir tavęs.
- Šiek tiek? - pakartoja Zayn, vis dar su šypsena veide. Palinkęs arčiau pabučiuoja mane.
Ne. Nesijaučiu nusiteikusi. Tik ne kuomet mano mintyse vis sušmėžuoja Alex veidas. Šiek tiek atsitraukiu nuo Zayn.
- Miegokime, - atsargiai tariu. - Tikrai jaučiuosi pavargusi.
Zayn nieko neatsako. Atsigula, viena ranka laikydamas mano liemenį. Prisiglaudžiu prie jo ir mėginu užmigti.
Man tereikia keleto dienų ir viskas bus kaip buvę. Tereikia apsiprasti su Zayn tikriausiai labai džiugia mintimi, jog turiu visiškai atsiriboti nuo Alex. Taip bus geriau visiems. Tačiau jaučiuosi taip, lyg prarasčiau Kylie ar Amber - artimą ir gerą draugą. Bet pagaliau bus visi laimingi. Aš būsiu laiminga su savo vaikinu, o jam laikas susirasti merginą, su kuria jausis taip pat.
* * *
sveiikoos👋🏽
ką manoot?🫶🏻🤓
vote ⭐️
