Zayn jau kurį laiką mėgina iš manęs ištraukti atsakymą, kodėl staiga beveik nustojau su juo kalbėjusi. Bet šįkart nusprendžiau, jog ir aš galiu jį paerzinti.
– Nejaugi pyksti? – žaismingai paklausia mums būnant netoli jo namų. Jam linksma!
– Ne, – paprastai atsakau žvelgdama pro langą.
Nepykstu ant Zayn, bet juk nieko nenutiks, jeigu jis bent kurį laiką taip manys. Aš taip ir nesužinojau, dėl ko jis toks buvo vakar, tad lai ir jis pasikankina.
Vaikinas tyloje įvažiuoja į savo namų kiemą. Jam sustabdžius mašiną, pirma išlipu ir nekreipdama į jį dėmesio, nužingsniuoju link durų. Mane pasivijęs Zayn permeta ranką per mano pečius lyg ignoruodamaa tai, kad jis turėtų manyti, jog šiuo metu pykstu ant jo. Zayn atrakina duris ir praleidžia mane pro jas pirmą.
– Kas ne taip? – pagaliau jis atsidūsta parodydamas nors kiek rūpesčio.
– Ne toks ir geras jausmas, kuomet nežinai kas vyksta, tiesa? – atsisuku į Zayn sunėrusi ties krūtine rankas.
– Viskas tik dėl to? – matau, kaip vaikinas šypteli ir tai priverčia mane tikrai supykti. – Rebecca, – vis dar su šypsena veide atsidūsta. – jeigu kas nutiktų, tu pirmoji apie tai sužinotum.
– Panašu, kad ne. – tariu žvelgdama į vis dar besišypsantį Zayn.
– Baik elgtis vaikiškai ir eime, – pasako vėl ranką uždėjęs ant mano pečių ir mėgindamas vestis mane į svetainę.
– Vaikiškai? – atsisukusi greitai nusimetu jo ranką nuo pečių. – Aš elgiuosi vaikiškai? – Mane išties erzina viskas, ką jis šiandien pasako.
– Eime, Rebecca, –iš to, kaip Zayn atsidūsta, galiu suprasti, jog ir aš jau jį erzinu. Puiku.
– Kaip suprasti, elgiuosi vaikiškai? – paklausiu susinėrusi rankas ties krūtine.
– Jau sakiau, kad jeigu kas nors nutiktų, papasakočiau tau. Ir taip, elgiesi vaikiškai pykdama dėl nieko.
– Kartais noriu tau trenkti, – sumurmu vis dar suraukusi antakius žvelgdama į vaikiną.
– Trenk, jei tik dėl to nustosi pykti, – Zayn žengęs arčiau manęs, nubraukia nuo mano veido plaukų sruogą ir šypteli, bet matau, kaip jis laikosi nenusijuokęs. Ar jis tučiojasi?
Jis švelniai suėmęs mano smakrą, vis dar su šypsena palinksta pabučiuoti manęs, bet šiek tiek atlošiu galvą, kad vaikinas negalėtų pasiekti. Rudos akys akimirksniu suranda manąsias. Zayn tvirčiau suima mano kaklą ir šįkart neišvengiamai suglaudžia mudviejų lūpas. Jaučiu, kaip jis ranka apsikabina mano kaklą tvirčiau prispausdamas mane prie savęs.
– Nenoriu pyktis. Man nepatinka, kuomet pyksti, – sumurma prie pat mano lūpų ir galiu justi jas vis dar vos vos besiliečiant.
– O man nepatinka, kuomet nuo manęs kažką slepi, – pasakau atsitraukusi šiek tiek veido toliau nuo jo, kadangi pilnai atsitraukti neleidžia vaikino ranka.
Zayn pavartęs akis atsitraukia nuo manęs. Jam atsibodo ginčytis su manimi.
// Zayn
Su Rebecca jau kurį laiką nepajudame iš koridoriaus. Mergina stebi mane savo juodomis akimis, ties krūtine susinėrusi rankas. Aš jai nemeluoju ir nieko neslėpiu, tačiau ji to niekaip negali suprasti. Ir šiandien jaučiuosi lygiai taip pat kaip vakar, tik šįkart stengiuos to neparodyti, nes ji tikrai neatstos. Nenoriu jai pasakoti, nes nenoriu jos išgąsdinti. Nenoriu, kad ji pamanytų, kad man tik tai ir terūpi, bei nenoriu, kad ji jaustųsi nemaloniai. Tačiau Rebecca stovi čia, priešais mane, gražiai atrodanti ir skaniai kvepianti ir ji net neįsivaizduoja, ką su manimi daro. Bet žinau, kad neturėčiau dabar apie tai galvoti. Reikia laiko.
