// Zayn
Sunku nepastebėti, kaip atmosfera kambaryje akimirksniu pakinta. Rebecca sėdi nuleidusi galvą, kol tuo tarpu visų akys susmigusios tik į ją.
– Rebecca? – pakartoja Josh, laukdamas, kol ji pradės kalbėti. – Kaip suprasti mirusi?
– Ar galime pasikalbėti apie tai kitąkart? – tyliai paprašo mergina, vis nepakeldama akių.
– Kodėl gi, Rebecca? – Josh pilnai atsisuka į ją. – Nemanai, jog visiems būtų įdomu išgirsti šią istoriją, kurią, beje, aš taip pat girdžiu pirmąkart?
Kodėl jis taip elgiasi? Juk Rebecca pasakė, kad papasakos jam vėliau. Ji nenori kalbėti, tad kodėl ją verčia? Žinau, kad ir pats stūmiau Rebeccą viską papasakoti man, tačiau tai kas kita. Aš buvau su tuo susijęs tiek pat, kiek ir ji, todėl turėjau žinoti. Bet visai kas kita yra prašyti ją kalbėti tarp tiek žmonių, kur dalis iš jų net nepažinojo jos iki šiol ir jiems rūpėti neturėtų.
– Visi viską žino, pakalbėsime vėliau, – sumurma juodaplaukė vis dar žvelgdama sau į nuleistas rankas.
– Visi viską žino? – Josh balsas dar labiau pakyla ir Rebecca susigūžia. – Visi viską žino, bet ne aš? Niekas taip ir nepasakė? Amber?
Jis atsisuka į ją, bet ir Amber atsidūsta prieš pradėdama teisintis. Verčiau jis nemėgina čia kišti Amber. Ji neprivalėjo jam nieko sakyti. Jiedu net nėra kartu ir neprivalo dalintis tokiomis paslaptimis. Šįkart ji pasirinko mano pusę. Aš jos brolis, o Josh jai iš esmės yra niekas. Jis vis dar taip ir nesugeba pasiūlyti jai būti jo mergina.
– Aš... – Amber atsisuka į jį. – Na... Pamaniau, jog geriausia bus tai palikti papasakoti pačiai Rebeccai... Visi taip manėme...
Girdžiu, kaip Rebecca sušnirpščia nosimi ir suprantu, kad ji verkia. Jis ją pravirkdė! Rebecca atsistojusi greitai nusišluosto drėgną skruostą ir nespėjus Josh vėl jos užsipulti, skubiai išeina iš svetainės. Juk ji aiškiai pasakė, jog viską papasakos, bet kitą kartą! Kam reikia taip spausti?
Dabar Josh pradeda ginčytis su Amber, dėl to, jog ji jam nieko nepasakė visą šį laiką. Jau norėjau įsikišti į jų ginčą, tačiau pajuntu stuktelėjimą sau į alkūnę. Man atsisukus, Harry galvos mostu parodo į duris ir turėčiau suprasti, jog vertėtų nueiti pas Rebeccą. Dar kurį laiką suabejoju, ar nereikėtų jai leisti pabūti vienai, o ir šiandien jai tikriausiai jau per daug manęs, bet visgi atsistoju ir išeinu iš svetainės.
Pirmiausia patikrinu virtuvėje, bet čia jos nerandu. Priėjęs prie vonios kambario durų pamatau, jog šviesa čia įjungta, tačiau palenkus durų rankeną durys neatsidaro. Ji užsirakinusi. Atsidusęs atsiremiu pečiu į sieną. Žinau, jog jeigu nebūčiau išgėręs, tikriausiai net nesistengčiau dabar, tačiau bandau ignoruoti tą dalį savęs, sakančią atsitraukti ir išeiti.
– Rebecca, – mėginu kuo švelniau pasakyti, – Tai aš. Atsidaryk duris.
Ir po keleto akimirkų, mano nuostabai, durys atsirakina. Jau maniau, jog teks labiau pasistengti. Atsargiai atidarau duris ir pamatau priešais veidrodį stovinčią merginą. Ji vis dar mėgina sulaikyti ašaras apžiūrinėdama save veidrodyje. Uždarau ir užrakinu duris, tam atvejui, jeigu kas nors sugalvotų užeiti, ir toliau stoviu nežinodamas, kaip pradėti pokalbį, ir ką apskritai turėčiau pasakyti.
– Rebecca, – atsidūstu ir mergina nuleidžia galvą.
– Juk turėjau jam pasakyti anksčiau, argi ne? – sumurma Rebecca nepakeldama akių.
Prieinu arčiau jos ir atsargiai ranką uždedu ant Rebeccos pečių. Ji kiek įsitempusi kilsteli galvą ir pažiūri į mudu per veidrodį. Taip pat nužvelgiu mus. Rebeccos juodos apsiašarojusios akys kurį laiką stebi mane, tačiau netrukus ji jas ir vėl nusuka. Man patinka išgėrusi Rebecca. Ji šiandien nė karto nemėgino manęs atstumti. Jeigu būtų buvusi visiškai blaivi, ji jau kartotų man, kaip tai yra negerai, ir kad neturėčiau čia būti.
– Tikriausiai, – sutinku linktelėdamas galva. – Bet rytoj viskas bus geriau.
Vis dar žvelgdamas į merginą, kurios viršugalvos vos siekia mano petį, švelniai spusteliu jai ranką. Rebecca vėl pravirksta.
– Noriu namo, – sumurma šluostydamasi ašaras.
– Negaliu tavęs parvežti, – atsidūstu atsargiai priglausdamas ją prie savęs.
Žinau, kad ji vis vien nenorėtų važiuoti su manimi, net jei ir nebūčiau šįvakar išgėręs. Mačiau, kaip tuos du kartus, kuomet vežiau ją namo, kokia įsitempusi ji buvo. Rebecca vis dar bijo važiuoti su manimi... Tačiau negaliu kaltinti jos.
Jusdamas, kokia ji įsitempusi, tikėjausi, kad ji iškart atsitrauks nuo manęs, tačiau pajuntu, kaip Rebeccos rankos nedrąsiai apsiveja mano liemenį. Nesusilaikęs plačiai išsišiepiu, nors ir žinau, kad tai tik todėl, nes ji išgėrusi. Priešingu atveju ji nė už ką taip nedarytų. Tačiau vis vien malonu. Švelniai braukiu delnu per juodus jos plaukus ir nugarą, leisdamas Rebeccai išsiverkti. Nežinau, kodėl ji tiek verkia, tačiau nieko nesakau.
– Atsiprašau, – praėjus kuriam laikui sumurma ir atsitraukia nusivalydama drėgnus paakius.
– Tave gali parvežti Amber, – pasiūlau ir Rebecca linkteli.
– Amber per mane susipyko su Josh, – juodaplaukė liūdnai atsidūsta priėjusi prie veidrodžio ir rankomis atsiremia į kriauklę. Man nepatinka, kai ji tokia. Man labiau patiko, kokia ji buvo prieš kurį laiką svetainėje.
– Nesvarbu. Jiedu net nėra kartu.
– Tikrai? – pastebiu, kaip ji suraukia antakius ir pakėlusi galvą žvelgia į mane per veidrodį. – Maniau jie... – papurtau galvą neleisdamas užbaigti sakinio ir ji nutyla. – Žinai... – Rebecca giliai atsidūsta . – Po tos dienos labai bijojau tave darkart sutikti... – taria akimirksniu pakeitusi temą. – Labai.
Man tikrai patinka išgėrusi Rebecca. Ji daug atviresnė, nors rytoj to tikriausiai ir gailėsis.
– Josh manęs nekęs, – vėl grįžta prie šios temos, man nespėjus nieko atsakyti. Mintyse vis prašau, kad tik ji nepradėtų vėl verkti.
– Baik taip kalbėti, – priėjęs arčiau švelniai paglostau Rebeccos nugarą. – Verčiau eime. Man taip pat reikia namo.
Ji darkart pažvelgusi į save veidrodyje, kiek įmanoma susitvarko makiažą ir pagaliau išeiname. Čia randame jau kiek kitokį vaizdą. Amber su Josh koridoriuje, tarp jų tvyro nemaloni įtampa, regis, nesikalba, tačiau panašu, kad jau kurį laiką laukia mūsų. Greitai atsisveikinę su kitais, išeiname į lauką. Sunku nepastebėti, kaip Josh piktai stebi Rebeccą, tačiau stengiuos tai kiek galėdamas ignoruoti, bet tikiuosi, jog nieko nenutiks jiems likus dviese.
Lauke, kad ir kaip Josh nenori, įlipame į mano mašiną, ir tai reiškia, jog jis rytoj dar turės čia grįžti savo mašinos. Man taip pat nepatinka, kuomet Amber vairuoja, bet neturiu kito pasirinkimo.
* * *
Labaaass
Dar viena ilga daliss😁
Noriu pasakyti, kad aš taaaaip kankinuosi, nes noriu įkelt naują istoriją, bet nenoriu per daug apsikraut ir rašyt vienu metu trijų istorijų. Todėl labaaaai laukiu, kol užbaigsiu šią istoriją, nes jau kelis kartus vos neįkėliau naujos🙃
Lauuukiu jūsų komentaarų tokios ilgos dalies proga🥳🥺
VOTE⭐️👉🏿👈🏿
