Lyg didžiulis akmuo nusirita nuo krūtinės, kuomet Zayn sustabdo automobilį savo namų kieme. Visgi grįžome saugiai ir mums viskas gerai. Seniai taip ko nors nebijojau. Zayn važiavo čia visiškau nepaisydamas visų greičio apribojimų ir keletą kartų tikrai maniau, jog į ką nors atsitrenksime.
Drebančiomis rankomis atidarau mašinos dureles ir išlipu. Mano visas kūnas įsitempęs, o rankos dreba. Greitai nusišluostau keletą ištryškusių ašarų ir kartu su Zayn tyloje prieiname prie namų durų. Jam atrakinus duris įeiname į namus.
Zayn vis dar nieko man nesakęs nusirengia viršutinius drabužius ir nueina į virtuvę. Atsidususi taip pat neskubėdama nusirengiu ir nuseku jį. Taigi, dabar jau nebesikalbame? Virtuvėje pamatau vaikiną stovintį prie kriauklės ir į stiklinę pilantį vandenį.
– Kodėl pyksti ant manęs? – tyliau negu tikiuosi paklausiu jo, kuomet jis užsiverčia stiklinę su vandeniu.
– Kas sakė, jog ant tavęs pykstu? – pagaliau išgirstu ir jo balsą.
– Tu nekalbi, – ir vėl tokiu pat tyliu balsu ištariu. Noriu kalbėti užtikrinčiau, tačiau man nesigauna. Balsas dreba ir lūžinėja.
– Nereiškia, jog pykstu. Neturiu dėl ko ant tavęs pykti, – sumurma žvelgdamas į grindis. – Atleisk, – atsidūsta. Nežinau, dėl ko jis atsiprašo.
– Viskas gerai, – tepasakau ir Zayn pakelia į mane galvą. Vaikinas padeda ant spintelės stiklinę ir skėsteli rankas.
– Ateik, – pasako silpnai liūdnai šyptelėdamas.
Lėtai pereinu per visą virtuvę pas jį ir atsistoju priešais vaikiną. Zayn viena ranka apsiveja mano liemenį, o kita apsikabina pečius ir mano virpantį ir vis dar įsitempusį kūna priglaudžia prie savęs. Nedrąsiai rankomis apkabinu jo liemenį ir galvą priglaudžiu prie jo krūtinės.
– Ar papasakosi, kas ten nutiko? – atsargiai paklausiu užsimerkusi, kuomet pajuntu jo smakrą ant savo viršugalvio.
– Jis tiesiog pasakė keletą kvailų dalykų, – sumurma patraukęs ranką nuo mano liemens ir delnu švelniai glostydamas mano nugarą.
– Ką Alex pasakė? – Zayn keletą akimirkų tyli ir jau maniau, kad neatsakys.
– Alex sakė, jog jam nedaug reikėtų padaryti, kad būtum su juo. Mėgino savo kvailais argumentais įrodyti, jog yra geresnis ir...
– Juk žinai, kad tai netiesa, argi ne? – neleidžiu jam pabaigti ir atsitraukusi pažvelgiu į rudas apgirtusias akis. Zayn linkteli.
– Žinau, tačiau negalėjau susilaikyti, – jis atsidūsta. – Mane erzina vien mintis apie tai. Šūdas, – vaikinas nusikeikia ir vėl prisitraukdamas mane arčiau savęs, – net neįsivaizduoji, kaip džiaugiuosi, jog esi čia... jog esi su manimi, – sumurma ir aš nusišypsau skruostą vėl priglaudusi jam prie krūtinės. Kaip man patinka toks atviras Zayn... – nenoriu, jog būtų kitaip.
– Zayn, aš būsiu čia vi... – nutylu. Neturėčiau žadėti amžinybės vaikinui, su kuriuo esame kartu vos keletą savaičių. Žmonės išsiskria ir po ilgų metų kartu, i čia vos kelios savaitės. – Aš būsiu čia tol, kol... kol nuspręsi kitaip.
Juodaplaukis atsitraukia nuo manęs ir pirštais kilstelėjęs mano smakrą palinksta arčiau manęs ir suglaudžia mūsų lūpas lėtam bučiniui. Jaučiu alkoholį Zayn burnoje, tačiau tai nė kiek netrukdo, o netgi priešingai - taip netgi geriau.
– Atsiprašau, – tyliai pasako suglaudęs mūsų kaktas.
– Už ką? – nestipriai suraukiu antakius.
– Jog elgiausi taip, jog neklausiau tavęs. Išties neturėjau vairuoti, viskas galėjo baigtis kur kas liūdniau. Mačiau, kokia išsigandusi buvai, tačiau tuo metu man ne tai rūpėjo...
– Viskas gerai, Zayn, – nutraukiu nebegalėdama klausyti, kaip kaltai ir liūdnai skamba jo balsas. – Tiesiog tikiuosi, jog tai nepasikartos antrąkart, – pati trumpai pabučiuoju jį, – verčiau eime miegoti. Rytoj man anksti keltis.
– Taip, man taip pat, – linkteli ir jau ruošias eiti.
– Ne, – papurtau galvą. – aš nueisiu, – Geriau lik namuose, susitiksime vakare. – šypteliu. – išsimiegok.
Zayn atsidūsta, tačiau visgi nusileidžia. Man labai patinka, kuomet jis toks atviras su manimi. Tačiau jis toks tik dabar, jis toks tik išgėręs. Norėčiau, jog jis dažniau taip kalbėtų apie mudu, apie jausmus... Tuomet suprantu, jog visa tai tikrai nėra veltui, ir jog jam rūpi.
