– Zayn, – į mane kreipiasi Amber. – Juk nepamiršai, kad šiandien atvažiuos Alex su Gloria ir Josh? – Josh, tai jos būsimas vaikinas, nors anot jos, tarp jų nieko nevyksta. Žinoma. Nieko. Ne man kištis į sesers gyvenimą ar tuo labiau lovą, tačiau nereikia meluoti to, kas yra visiškai akivaizdu!
– Taip, žinoma, – sumurmu linktelėdamas galva.
Amber sugalvojo pagal ją tiesiog keleto žmonių pasisėdėjimą.
Man besėdint svetainėje išgirstu kaip suskamba durų skambutis.
– Aš atidarysiu! – taria man mergina ir greit atsistoja, nors aš net ir neketinau eiti prie durų.
Netrukus išgirstu balsus koridoriuje, kurie vis artėja.
– Zayn, – išgirstu Alex balsą ir pakeliu galvą nuo telefono ekrano. Paspaudžiame rankas ir jis atsisėda ant sofos, o aš ir vėl nusuku akis į telefoną.
– Sveikas, Zayn, – netrukus įeina ir Josh.
– Labas, – sumurmu. Vaikiškas žaidimas telefone šiuo metu man atrodo kiek įdomesnis, nei tai.
– Beje, – taria. – Tai mano pusseserė, Rebecca.
Išgirdęs šį vardą greičiau, nei mano protas tai suvokia pakeliu galvą ir sutinku dvi juodas sutrikusias akis žvelgiančias į mane. Sustingstu jusdamas, kaip mano kūna išmuša šaltas prakaitas. Negali būti. Man vaidenasi? Sapnuoju? Dėl Dievo, taip nebūna. Ji mirusi!
– Ji apsistos pas mane, – pasako Josh.
Juodos akys sumirksi, tačiau tebelieka sutrikusios ir išsigandusios. Sunkiai nuryju seiles. Šalia manęs atsisėda Amber, kuri sutrikusi nemažiau nei aš.
– Rebecca? – vos girdimai ištariu jusdamas, kokia išdžiūvusi yra mano burna.
Ji mirusi jau trejus metus... Tuomet kas, po galais, dabar stovi priešais mane?
Trys... Du... Vienas. Dabar turėčiau pabusti, tačiau tai neįvyksta! Prieš porą metų sapnavau panašius sapnus...
– Zayn? – beveik be garso pasako mergina. Tas pats balsas, kaip ir prieš dvejus metus. Tai ji! Mergina, kurią nužudžiau prieš dvejus metus, dėl kurios beveik visus metus graužiau save, dabar stovi prieš mane. Turėčiau džiaugtis, bet visiškai nejaučiu to.
– Jūs pažįstami? – šiek tiek, tačiau nė per pusė labiau nei aš, sutrikęs paklausia Josh.
– Mes... – Rebecca nusuka žvilgsnį. – Mes mokėmės kartu... – tyliai sumurma. Matau, kaip ji jau nebenori čia būti. Man taip pat jau darosi keista.
Aš privalau pasikalbėti su ja, tačiau kaip? Esu įsitikinęs, jog ji tikrai neprisileis manęs. Bet vieną dieną ji man viską paaiškins
– Zayn, ar galėtum atnešti gėrimus? – sumurma Amber kiek nejaukiai ir pasikaso ranką.
Linkteliu žvilgsnį atitraukdamas nuo tamsiaplaukės. Išeinu iš svetainės į virtuvę ir atsiremiu į spintelę. Giliai įkvėpiu ir iškvėpiu. Kaip tai įmanoma? Juk Rebecca mirusi. Ji mirė mano akyse. Pamenu tą dieną taip ryškiai, lyg tai būtų nutikę vakar. Pamenu, kaip ji supyko ant manęs tą rytą. Pasinaudojau ja. Pasinaudojau, o po to pasakiau, jog tai man nieko nereiškia. Reiškė.
Paimu butelius su gėrimais ir grįžtu į svetainę ir padedu ant stalo gėrimus. Trumpai pažvelgiu į Rebecca, tačiau ji nepakelia akių. Ji sėdi taip, lyg būtų spaudžiama. Kažką pasako Josh į ausį ir jis atsidūsta pažvelgdamas į ją.
– Tikrai? – paklausia ir Rebecca linkteli.
– Ar viskas gerai? – pasiteirauja Amber žvelgdama į Rebeccą.
– Prastai jaučiuosi, turėčiau grįžti namo... – vos girdimai sumurma.
Ji nori išeiti. Žinoma, aš ir pats mielai išeičiau. Po keleto minučių įkalbinėjimų pasilikti, galiausiai ji išsikvietusi taksi, išeina.
Po maždaug pusvalandžio pakylu ir laiptais užlipu į savo kambarį. Nepamenu kada paskutinį kartą labiau jaučiausi sutrikęs...
nuooooooomonių !!
