// Zayn
– Išeik iš čia, Zayn, – sumurma Rebecca nusukdama akis į atgal kompiuterio ekraną.
– Ne, Rebecca, – šypteliu ir papurtau galvą. Paimu čia, šalia sienos, stovinčią kėdę ir pastatau atvirkščiai prie merginos lovos. Atsisėdu taip, kadrankomis atsiremčiau į kėdės atlošą. – Neišeisiu, kol visko man nepapasakosi.
Rebecca giliai atsidūsta ir uždariusi kompiuterį atsisėda lovoje. Juodomis akimis pažvelgia į mane.
– Tikrai turėtum išeiti, – darkart paprašo, bet papurtau galvą.
– Išeisiu, kai man viską papasakosi.
Stebiu, kaip ji nuleidžia galvą, tačiau nieko nesako. Apie kažką mąsto. Ir jau kai manau, kad ji pagaliau ims kalbėti, viskas, ką ji pasako, tai tik dar vienas prašymas išeiti.
– Prašau, Rebecca. – Mano balsas tampa kiek tylesnis, negu norėčiau. – Aš noriu žinoti. Turiu žinoti, kas nutiko, jog... jog tai tau atrodė geras sprendimas. Kitaip negaliu. Turiu žinoti viską. Pasakyk man ir galėsi pamiršti apie mane...
– Tai... Tai tik mano vienos reikalas, – galiausiai ištaria. Nesitikėjau, kad bus lengva. Kokia ji erzinanti!
– Tai nėra tavo vienos reikalas, – pajuntu, kaip mano balsas kyla ir tampa griežtesnis. Nenoriu pyktis ar šaukti, bet ji verčia mane. Kodėl ji turi taip elgtis?
– Tai ne tavo reikalas, – pakartoja. Nejau ji tikrai nori pyktis? Kodėl negalime tiesiog išsiaiškinti?
– Kaip gali sakyti, kad tai ne mano reikalas? – mano balsas nekontroliuojamai pakyla. Turiu nusiraminti. Bet negaliu! Jeigu ji nenustos atsikalbinėjusi... – Nedrįsk sakyti, jog tai ne mano reikalas, nes tu net neįsivaizduoji, ką visą šį laiką išgyvenau. Galvojau, jog esu kaltas, nes maniau, kad nužudžiau tave, kol tu tiesiog...
– Aš turėjau taip padaryti! – ji pratrūksta ir pakelia galvą į mane. Pastebiu, kaip juodose merginos akyse ima kauptis ašaros. Ašarų neplanavau. Nenorėjau, kad ji verktų. Tačiau dabar jau negaliu nieko padaryti. – Tu to niekada nesuprasi, tačiau neturėjau kito pasirinkimo, – Rebecca vis dar šaukia ir jos skruostais nusirita ašaros.
– Todėl ir noriu žinoti, jog galėčiau suprasti.
– Po to, kai pasakei, kad tau tai nieko nereiškia, nebenorėjau tavęs matyti. Sakei, jog pamirščiau tai... – vis dar pakeltu balsu ir bėgančiomis ašaromis iš akių ištaria. – O aš tuo metu jaučiausi priešingai.
Staiga pajuntu, kaip viduje kažkas sustoja. Žvelgiu į jos ašarotas akis, kurias ji greit užsidengia, mėgindama nusivalyti ašaras, kurios nevaldomai ir toliau teka tamsiaplaukės skruostais. Panašu, jog mudu jautėme tą patį, tik nedrįsome to pripažinti ne tik viens kitam, tačiau ir patys sau. Galiu įsivaizduoti, kaip mano pasakyti žodžiai tąryt turėjo įskaudinti ją, jeigu ji išties jautės taip pat kaip aš. Nežinojau to. Pasijuntu blogai, ypač matydamas, kaip dabar ji verkia.
– Geriau išeik iš čia, Zayn, – pasako tylesniu balsu ir nuleidžia galvą. Vis dar sėdžiu rankomis atsirėmęs į kėdės atlošą. Niekur neisiu.
– Žinai ką? – po keleto akimirkų pagaliau išdrįstu prabilti, tačiau mergina nesukruta, bet žinau, kad ji verkia. – Aš jaučiausi taip pat. – pripažįstu ir tai priverčia Rebeccą lėtai kilstelėti galvą. – Ir aš apgailestauju dėl to, ką pasakiau tada... – tai kalbu ne aš. Tai visas išgertas alkoholis, blaivus to tikrai nepasakyčiau. Jei bučiau blaivus, mudu būtume susipykę ir apšaukę viens kitą. Ji būtų nieko nepasakiusi man. – Žinau, kaip tai turėjo tave įskaudinti. Nenorėjau, kad tada ko nors iš manęs tikėtumeis. Nebuvau tam pasiruošęs. – mano balsas tylus, tačiau ji įdėmiai klausosi. – Bet ar tai pateisinama priežastis apsimesti mirusia? – garsiai pamąstau. – Visi jaudinosi... Pykau ant savęs ir ant visų aplink.
– Aš to neplanavau, – sumurma. – Aš paklausiau apie tave ligoninėje ir man pasakė, jog tau pasakė, jog žuvau. Ištiesų žuvo mergina, buvusi kitoje mašinoje... Mus sumaišė. Paprašiau, kad viską taip ir paliktų. – tyliu, užkimusiu nuo ašarų balsu, pasako. – Nenorėjau tavęs matyti, nes jaučiausi kvailai. Maniau, kad tai kažką reiškė, bet...
– Tai reiškė, – neleidžiu jai pabaigti. – Man tai reiškė. Išties daug. Džiaugiausi būdamas pirmasis, kuris...
– Baik! – ji susigėdusi užsidengia rankomis veidą. Jos drovumas prajuokina mane ir nestipriai nusijuokiu.
– Tačiau tuomet ką laidojo? – dar paklausiu. Rebecca susimąsto.
– Nežinau, – papurto galvą į šalis. – Šito tikrai nežinau.
Giliai atsidūstu. Atsistoju nuo kėdės ir lėtai prieinu arčiau merginos. Ji sutrinka ir kiek įsitempia, bet nepakelia galvos, kuomet atsisėdu šalia jos.
– Galiu? – paklausiu kilstelėdamas savo ranką. Rebecca pakelia į mane kiek sutrikusias juodas akis, bet nieko neatsako.
Nesulaukęs atsakymo uždedu ranką ant jos pečių ir nestipriai priglaudžiu merginą prie savęs. Jaučiu, kaip ji įsitempia. Tai nauja ir man, tačiau nevaržau savęs, kol esu išgėręs, nes žinau, kad rytoj, ir visas likusias dienas, viskas bus ir vėl kaip iki šiol.
Jaučiau, kaip Rebecca dar labiau pravirksta. Delnu braukiu per jos juodus plaukus ir vėl prisimenu tą naktį. Kaip ji visą naktį neramiai miegodama glaudėsi prie manęs... Nežinau, dėl ko ji dabar verkia. Regis ji pirmą kartą pati visa tai sau pripažino. Nesielgiau protingai... Bet jei tik būčiau žinojęs... Įdomu, kas būtų nutikę vėliau. Bet, regis, mums nelemta to žinoti.
* * *
Sveeeeeiiiikos
IR KAS BUS DABAR?🤔🤔
Laukiu jūsų komentarų!!❤️❤️
Nepamirškite VOTE !⭐️❤️
