// Rebecca
Ryte, pagaliau akis pramerkti priverčia ne verkianti Lucy, o man į veidą šviečianti saulė. Perbraukiu delnu sau per veidą ir pasuku galvą į šoną. Negaliu sulaikyti šypsenos. Čia į mane atsisukęs miega juodaplaukis. Žvelgiu į užmerktas rudas akis, ilgas blakstienas, ant kaktos užkritusias kelias juodų plaukų sruogas ir lūpas... Jo lūpos... Rausvos, minkštos vaikino lūpos šiek tiek pravertos. Dėl tokio vaizdo verta pabusti anksčiau. Jo skruostus, smakrą ir dalį virš viršutinės lūpos dengia vos juntami pilkšvi šereliai. Tas dienas, kuomet nesimatėme, Zayn skutosi... Tai yra vienintelis dalykas, kurį šiuo metu pakeisčiau. Man labiau patinka nesiskutęs Zayn. Man patinka jausti tą švelnų dilgčiojimą ant delno, kuomet priliečiu jo skruostą, ar ant nuogos odos, kuomet jis prisiglaudžia.
Jaučiu vaikino delną laisvai uždėtą ant mano nuogo pilvo. Kilsteliu antklodę, uždedu savo delną ant jo. Švelniai patraukiu Zayn ranką nuo savo kūno. Negaliu pakęsti miegoti nuoga ir nesijaučiu patogiai, o jis šiąnakt neleido man eiti apsirengti ir nepaleido manęs iš glėbio, kol nepasidaviau jam. Iš tiesų Zayn visą naktį nepaleido manęs. Visąlaik jutau jį šalia, tvirtai mane apsivijusį rankomis.
Noriu, jog toks būtų kiekvienas rytas. Niekad taip stipriai neverkiau, kaip vakar verkiau jį apsikabinusi. Net gėda prisiminus... Jis turėjo iškęsti visas mano emocijas. Jaučiuosi kur kas geriau, kuomet žinau, ką padariau pati blogai, ir žinau, jog galiu tai ištaisyti. Daug geriau jaučiuosi atsiprašiusi ir pasikalbėjusi su Zayn. Pasikalbėjusi su Kylie, o vakar ir su Zayn, supratau, jog niekada neišvengsime pykčių. Tam, jog kiekvienas mudviejų rytas, ar bent jau didžioji dalis jų, prasidėtų taip, turime dėl to kažką daryti. Ir nebijoti ginčų. O dėl mano kaltės ir vėl viskas stovi vietoje. Tačiau dabar suprantu, kad nėra ko laukti. Noriu gyventi su juo. Zayn taip pat to nori. Ko turėtume laukti?
Tyliai išlipu iš lovos ir greitai susirandu naujas kelnaites ir paimu vaikino maikutę. Tuomet nuleidusi galvą nužvelgiu save ir mano akys nestipriai išsiplečia. Zayn dušo žele teko nusiprausti ir man... Aš jo pagailėjau ir nepersistengiau, tačiau jis tikrai nepasikuklino... Tikėjausi to, tačiau nesitikėjau tiek daug. Mano visas kūnas - pečiai, krūtinė, pilvas, klubai nusėti ryškiomis raudonomis dėmėmis. Vidinė šlaunų pusė... Žymės vidinėje šlaunų pusėje taip nepadoriai aukštai, bylojančios, kur buvo vaikino lūpos... Nestipriai papurtau ir nesusilaikau nenusišypsojusi. Idiotas.
Greitai apsirengiu ir tyliai išeinu iš kambario. Šiek tiek keista ir neramu, kuomet manęs nepažadina Lucy. Šiąnakt pabudusi ji buvo vos vieną kartą, kas taip pat nutinka retai. O tikriausiai suskaičiuoti ant rankos pirštų galėčiau, kiek kartų esu pabudusi anksčiau už ją.
Tyliai pradarau jos kambario duris ir įeinu. Lucy jau nemiega, tačiau ji užsiėmusi savo pliušiniais žaislais, tad neverkia. Kartais ji pabunda naktį, neverkia ir nežadina manęs, o žaidžia su žaislu, kurį randa lovoje, tol, kol užmiega. Tačiau kartais netyčia Lucy išmeta jį iš lovos ir tuomet pradeda verkti. Turiu keltis naktį tik todėl, nes ji iš lovos išmetė žaislą. Būti mama smagu... Tačiau su ja aš kantri. Niekad neįsivaizdavau, jog aš galiu turėti tiek kantrybės, kol negimė Lucy.
Pamačiusi mane, ji nusišypso ir tiesia rankas į mane. Net nepajuntu, kaip ir pati nusišypsau. Lucy yra geriausias neplanuotas dalykas man nutikęs gyvenime. Paimu ją ant rankų ir einame į virtuvę. Nenoriu žadinti Zayn. Jis šiąnakt ilgai neužmigo ir taip pat kėlėsi dėl Lucy, jog galėčiau pamiegoti aš. Mažiausiai, ką galiu padaryti, tai leisti jam išsimiegoti.
Nesijaučiu alkana, tad pasidarau tik kavos ir maitinu Lucy. Leidžiu jai mėginti valgyti pačiai, po ko dažniausiai reikia valyti visą virtuvę. Tačiau ji greitai mokosi ir kiekvienąkart jai sekasi vis geriau. Tačiau visgi jai vis dar smagiausia valyti rankomis. Taip pat ji nepamiršta pamaitinti ir savo žaislų...
Vėliau perrengiu Lucy ir jos išteptus drabužius, bei košės kartu su ja pavalgiusį triušį, įmetu į skalbimo mašiną. Tik po valandos išgirstu žingsnius link virtuvės. Netrukus įeina Zayn. Nusišypsau ir pasisveikinu.
- Palikai mane vieną, - taria atsisėdęs šalia. Plačiau nusišypsau.
- Tik nesiskųsk ir nesakyk, jog ne į naudą buvo pamiegoti. - sakau ir Zayn taip pat šypteli.
Matau, kaip vaikino žvilgsnis nusileidžia iki mano kaklo. Jis švelniai nykščiu perbraukia per jį. Pavartau akis.
- Gražu, - nusišypso ir palinkęs į priekį trumpai mane pabučiuoja.
Nestipriai papurtau galvą nusijuokdama. Zayn man nuo kelių paima Lucy. Jau supratau, kad mūsų santykiuose nėra viduriuko. Viskas arba labai gerai, arba siaubinga. Dabar neįsivaizduoju, jog galėčiau būti laimingesnė, o kartais viskas priešingai.
- Ar tikrai norėjai išsiskirti su manimi? - po keleto akimirkų, kuomet Zayn dėmesį sukoncentruoja į jam ant kelių sėdinčią dukrą, negarsiai paklausiu.
Matau, kaip jis atsidūsta. Tuomet atsisuka į mane.
- Gailiuosi, jog tai pasakiau, nes dabar tau tai neduos ramybės, - taria. - Ne, Rebecca, - švelniai sako ir nestipriai papurto galvą. Delną uždeda man ant kojos. - Maniau, jog tai bus geriau, tačiau supratau, kad ne.
- Išsiskirtum su manimi, jog man būtų geriau? - kilsteliu antakį. - Tai skamba siaubingai.
- Bent ką padaryčiau, jog tau būtų geriau.
- Tačiau man nėra ir nebus geriau be tavęs. Niekad nebuvo. - sakau. - Tie tavo žodžiai išties privertė susimąstyti, - giliai atsidūstu.
- Rebecca, aš myliu tave ir neplanuoju išsiskirti, - pasako suprasdamas, jog būtent tai manęs ir neramina. - Aš noriu gyventi su tavimi. Jumis, - pasitaiso. - Todėl tikrai nenoriu palikti tavęs. Niekada.
Niekada... Jis nenori niekada manęs palikti. Niekada nepalikti, reiškia visada būti kartu. O tam, kad būčiau laiminga, daugiau ir nereikia.
- Aš taip pat noriu gyventi su tavimi, - pagaliau pasakau. Juodaplaukis rudomis akimis žvelgia į mane, mėgindamas įžvelgti, ar kalbu rimtai. Tuomet nusišypso. Aš taip pat.
* * *
sveeeeikos ;pp😝
ką manot, parašykiit👇🏽😛😛
voooote⭐️
