// Rebecca
Mano širdis nesiliauja smarkiai plakusi, kūnas dreba, o delnai prakaituoja. Kodėl jis neišvažiavo? Kur Josh?
Priešais mane stovi juodaplaukis vaikinas su šiek tiek susivėlusiais plaukais ir akivaizdu, kad jį kankina pagirios. Noriu išeiti.
– Žinoma, – linkteli galva Zayn. – Išgersiu su tavimi kavos. – jis ironiškai šypteli.
Stoviu negalėdama pajudėti. Gailiuosi, jog palikau kambarį. Ne, imu gailėtis, kad čia atvykau. Vakar panašiai jaučiausi, kuomet į mano kambarį buvo atėjusi Jessy. Ji buvo išgėrusi, tačiau, kaip visad, maloni. Ji nieko neklausinėjo, Jessy tik pasakė, jog jie visi tuo metu buvo apačioje, o ji norėjo įsitikinti, jog Zayn su Amber nemelavo ir tai tikrai aš. Ji šypsojosi ir nesistengė manęs klausinėti, kaip viskas buvo iš tiesų. Bet Zayn ne toks.
– Kvėpuok, Rebecca, – jo, dėl prastos savijautos, užkimęs balsas priverčia pasijusti kiek silpnai. – Tik noriu, kad žinotum, jog vieną dieną tu viską man papasakosi, – pasako. Tą pačią akimirką į virtuvę įeina dar vienas vaikinas, mano nelaimei tai - ne Josh. Nejaugi jie visi čia liko? Šudas! Man reikia į savo kambarį.
– Labas, Rebecca, – sumurma tokiu pat užkimusiu, kaip ir Zayn, balsu, nuo pagiriu ir, veikiausiai, prasto miego. Jis pasisveikina su manimi taip, lyg dar prieš keletą dienų nebūtų manęs, jog esu mirusi. Lyg visiškai normalu mane matyti priešais save. Sunkiai šypteliu jam nuleisdama galvą. Harry prisipila į stiklinę vandens ir giliai atsidūsta išgėręs jį.
Jaučiau, kaip, dabar jau dviejų, vaikinų akys yra įsmeigtos į mane. Regis ir Harry pagaliau suvokia, ką mato priešais save. Žodžiais negalėčiau pasakyti, kaip nejaukiai dabar jaučiuosi. Mano širdis daužosi kaip pašėlusi. Jaučiu, kaip svaigsta mano galva ir viskas, ko dabar tikiuosi, tai nenualpti. Išgirstu, kaip Harry kažką sumurma juodaplaukiui ir išeina palikdamas mus vienus.
– Neturėtum stebėtis, jog noriu žinoti atsakymus, – vėl išgirstu Zayn balsą.
– Tai... – sumikčioju. – Tai nėra tavo reikalas, – pasakau tyliau, negu tikėjausi.
Pamatau, kaip pasikeičia Zayn veidas. Jo dantys susispaudžia ir išsiryškina žandikaulis. Jis prieina kiek arčiau, taip priversdamas mane trauktis atgal, nors jau nebeturiu, kur trauktis.
– Pasakyk, kad juokauji.– virtuvėje nuskamba jo piktas balsas. – Kaip gali sakyti, kad tai ne mano reikslas? Visą šį laiką maniau, jog esu kaltas dėl to, visad kaltinau save, o dabar pasakai, jog tai ne mano reikalas?
Mani rankos nenumaldomai dreba, o dabar dar jaučiu, kaip akyse ima kauptis ašaros. Nenoriu pravirtki. Tik ne priešais jį.
– Tu nesuprasi, – sumurmu norėdama praeiti pro jį. – Pasitrauk.
Juodaplaukio veido raumenys šiek tiek atsipalaiduoja, veikiausiai jis pastebėjo ašaras mano akyse.
– Aš tik noriu žinoti, – atsidūsta jis. – Tai yra mano reikalas, Rebecca. – Ir vėl. Vėl mano vardas išeina pro Zayn lūpas.
Noriu eiti į savo kambarį. Negaliu daugiau čia būti su juo. Mes neturėjome apskritai daugiau susitikti.
– Praleisk mane, – darkart pasakau.
– Rebecca.
Nesusilaikau. Jaučiu, kaip ašara nusirita mano skruostu. Nusisuku nuo jo. Nekenčiu spaudimo. Nekenčiu, kad jis verčia mane jam kažką pasakyti. Puikiai žinau, kad ateis diena, kai turėsiu jam papasakoti viską, tačiau dabar nenoriu su juo kalbėtis.
– Leisk man praeiti, – drebančiu balsu dar kartą paprašau ir šįkart Zayn pasiduoda.
Greitai užbėgu laiptais į kambarį ir puolu į lovą. Pravirkstu.
* * *
nepamirštame VOTE⭐️
