Man išėjus iš dušo, tamsiame miegamajame Zayn guli atsukęs nugarą į mano lovos pusę. Žinau, jog dar nemiega.
Atsigulu toliau nuo vaikino, prie lovos krašto, taip pat atsukdama jam nugarą. Gulime nusisukę vienas nuo kito. Nusprendžiu nieko jam nesakyti ir duoti šiek tiek erdvės. Verčiau pakalbėsime ryte. O ir nežinočiau ką jam pasakyti. Iš pradžių jis kalba apie vestuves, o tada dar ir apie antrą vaiką. Labai džiaugiuosi dėl to, jog jis išties planuoja tokią tolimą ateitį su manimi, tačiau tikrai nesijaučiu pasiruošusi turėti dar vieną vaiką. Bent jau ne dabar. Noriu pasidžiaugti Lucy. Bijau, jog nesugebėčiau rūpintis dviem vaikais, net jeigu man ir padėtų Zayn. Labiau už viską bijočiau, jog kažkuris visgi jausis atstumtas ir mažiau mylimas.
Tačiau visgi mane labai nustebino, jog Zayn tikrai to nori. Jam dvidešimt dveji ir jis galvoja apie antrą vaiką. Daugelis žmonių tokio amžiaus net apie pirmą negalvoja. Ir kas gi būtų pagalvojęs, jog tas erzinantis, nesubrendęs aštuoniolikmetis, kuris savo malonumui erzindavo mamą, rūkydamas mokyklos teritorijoje, kurio pakęsti negalėjau, ir kuris, vos gavęs progą, pasinaudodavo ja man kaip nors įgelti, praėjus vos keturiems metams suaugs, surimtės bei norės vestuvių ir antro vaiko. Su manimi. Neįtikėtina, kokia linkme viskas gali pakrypti. Neįtikėtina, jog žmonės, su kuriais atrodė, jog neįmanoma, kad galėčiau turėti ką nors bendra, tampa tokie brangūs. Ir atvirkščiai. Neįtikėtina.
Pajuntu, kaip vaikinas sujuda. Visai netrukus jaučiu, kaip Zayn prisiglaudžia man prie nugaros, o jo šiltos rankos apsiveja mane. Lūpas švelniai priglaudžia man prie peties. Nesulaikau šypsenos, džiaugdamasi, jog jis jos nemato. Visgi neištvėrė. Esu įsitikinusi, jog todėl, nes Zayn nebegali miegoti be manęs. Miela. Uždedu delną ant Zayn riešo, kuris man po krūtine, kad jis negalvotų, jog pykstu ar ignoruoju jį. Pagaliau atsipalaiduoju.
Ryte, vos prasimerkusi, sutinku į mane žvelgiančias dvi rudas akis. Nedažnai pabundame kartu. Paskutinį kartą kartu pabudome, kuomet miegojome Zayn tėvų namuose. Šypteliu jam, persibraukdama delnu sau per veidą. Nežinau, ar mes kalbamės. Ar turėčiau pirma pradėti? Negalime pamiršti to pokalbio. Privalome pasikalbėti.
- Lucy vis dar miega? - tyliai paklausiu. Tik dabar pajuntu, jog jo ranka vis dar permesta per mano liemenį.
- Buvau nuėjęs patikrinti. Vis dar miega, - atsako. Linkteliu ir tarp mūsų įsivyrauja kažkokia nejauki tyla.
- Ar nemanai, jog...
- Manau, kad...
Vos pradėję nutylame ir pažvelgiame vienas kitam į akis. Tuomet nusijuokiame.
- Sakyk, - paragina mane, su šypsena.
- Kalbėk tu, - papurtau galvą.
Zayn pasiremia ranka galvą. Padarau ta patį, laukdama, ką jis pasakys.
- Rebecca, - atsidūsta ir nuleidžia akis. - Aš tikrai norėjau, jog tas testas būtų teigiamas, - tyliai sumurma. - labai. Norėjau, kad pastotum.
- Kodėl? - paklausiu, žvelgdama į jį. Tačiau žinau, kad ir ką pasakys, jam nepavyks manęs įtikinti.
- Pameni, jau klausiau tavęs, ar įsivaizduoji Lucy vienturtę. Pati sakei, kad ne. Nenorėčiau, jog tarp... - Zayn trumpai nutyla. Jis vis dar nepakelia akių į mane. Dar kartą atsidūsta. - jog tarp mūsų vaikų būtų didelis amžiaus skirtumas... Ne tai svarbiausia, - papurto galvą. - Aš tiesiog noriu to. Su tavimi.
- Šiuo metu noriu visą dėmesį skirti Lucy, - atsakau. Pagaliau jo akys pažvelgia į mane.
- Juk nereiškia, kad turėsime pamiršti Lucy.
- Negalėsime jai skirti tiek laiko kiek skiriame dabar.
- Rebecca, suprantu, jog tu nežinai, ką reiškia augti kartu su broliu ar seserimi. Aš žinau. Ir patikėk manimi, Lucy taip būtų geriau. Prašau, Rebecca...
- Ne, - regis, kiek per griežtai atsakau.
Vaikinas keletą akimirkų stebi mano veidą. Jo nuotaika pasikeičia. Pajuntu, kaip Zayn ranka dingsta nuo mano liemens ir jis atsitraukia. Nieko nesako ir išlipęs iš lovos jis greitai persirengia.
- Zayn... - pradedu, atsisėdu lovoje. Tačiau jis išeina, nelaukęs, ką pasakysiu.
Giliai atsidūstu. Jis negali manęs priversti susilaukti daugiau vaikų, ir pykti todėl, jog nenoriu. Nesakau, jog visai nenoriu. Tačiau ne dabar.
Išeinu iš kambario. Zayn randu svetainėje.
- Paklausyk, Zayn...
- Nieko nesakyk, - jo balsas suirzęs.
- Aš nesakiau, jog niekada nenoriu susilaukti vaikų...
- Nesvarbu, Rebecca, - Zayn balsas pakyla ir jis atsisuka į mane. - Neturėkime daugiau vaikų. Man nerūpi.
- Kodėl taip elgiesi? - jaučiu, kaip ir pati nesugebu nulaikyti ramaus tono. - Kodėl turi būti toks užsispyręs? Kodėl turi tai gauti vos užsimanęs ir negali bent kiek palaukti? - su kiekvienu žodžiu mano balsas kyla.
- Nes aš nenoriu laukti!
- Na žinoma, nes tam, jog susilauktume vaiko, tau pačiam tereikės atlikti maloniausią darbą, o visas vargas klius man! - jau nebesistengiu nešaukti.
- Na, jei tu tai vadini vargu...
- Nežinau, ką ir vėl sumąstysi vėliau. Galbūt man ir vėl teks likti vienai, tik šįkart su dviem vaikais! - suprantu, kad neturėjau šito sakyti. Neturėjau jam to prikaišioti.
- Taip? Kaip paprasta prikaišioti praeitį, kurios negaliu...
- O galbūt prieš susilaukdamas dar vaikų, turėtum išmokti pasirūpinti tuo, kurį jau turi? - toliau kalbu neklausydama, ką Zayn sako. - Galbūt, kuomet pagaliau sugebėsi bent užmigdyti Lucy jos mažiausiai tris kartus nepravirkdęs, tuomet galėsi galvoti apie antrą vaiką.
Jis nieko neatsako. Matau, kad Zayn sustingsta. Stebi mane neįskaitomu veidu. Įskaudinau jį, tačiau esu pernelyg pikta, jog man tai rūpėtų. Išeinu iš svetainės ir einu į Lucy kambarį, kuri, pasirodo, jau nemiega. Koks puikus būdas pradėti rytą!
* * *
labaaaas👋🏽
parašyyyykit, ką manoot🤓🫶🏻
vote
