// Zayn
Stebiu, kaip Lucy, kuri neseniai besijuokdama šokinėjo aplink mane su žaisliniu mikrofonu rankoje, dabar atsisėda man ant kelių ir prisiglaudžia prie manęs. Pradeda trintis akis. Ji taip pat naktimis sunkiai miega... Leidžiu mergaitei užmigti mano rankose, o tada atsargiai paguldau į jos lovelę, prieš tai lūpas priglausdamas jai prie kaktos. Kurį laiką žvelgiu į ją miegančią. Vėliau tyliai išeinu iš kambario ir einu link miegamojo, kur miega Rebecca.
Rebecca, po to, kai išėjo jos mama, labai daug verkė. Žinau, jog jai skaudu dėl to, kaip ji elgiasi. Man Rebeccos mama nerūpi ir seniausiai praradau viltį su ja turėti gerus santykius, tačiau pykstu, jog ji priverčia Rebeccą tiek verkti. Rebecca svajoja, jog ji pakeistų nuomonę, jog viskas būtų gerai, ir kad mudu gerai sutartume. Ir pats to norėčiau, tačiau nebemėginsiu. Neverta. Tuo labiau, kai ji nemėgsta manęs beveik be priežasties, nes apie mane ji žino nedaug. Rebecca jai beveik nieko nepasakojo.
Tačiau atidaryti Rebeccos mamai duris, būnant beveik nuogam ir matyti, kaip ji skenuoja mane akimis ir su kiekviena akimirka nekenčia vis stipriau, tikrai patenka į vieną nemaloniausių įvykių gyvenime. Mačiau, kaip jos veidas pasikeitė, kuomet ji tikėjosi pamatyti Rebeccą, tačiau priešais ją stovėjau aš - žmogus, kurio ji nekenčia, regis, labiausiai iš visų.
Jeigu tai būtų mano valia, nenorėčiau leisti, jog Lucy matytųsi su Rebeccos mama. Manau, kad ji ir pati to greitai nenorės. Šiandien ji į Lucy beveik net nepažvelgė ir nerodė noro su ja būti. Na, ji tikrai nėra pati geriausia močiutė. Nesu pratęs matyti, jog močiutės taip elgtųsi. Mano mama kai tik būna čia, nepaleidžia Lucy iš rankų, visad paklausia, ar tikrai viskas gerai, rūpinasi ne tik ją, bet ir Rebecca. Štai kokia yra močiutė. O Rebeccos mama nei karto nepaklausė, kaip ji, kaip Lucy. Neatrodė, jog jai tai svarbu. Ir dėl to man pikta.
Įeinu į kambarį ir atsargiai atsigulu šalia merginos. Tuomet žvelgiu į jos ramų veidą, užmerktas akis, minkštas švelnias lūpas, ant veido užkritusias kelias juodų plaukų sruogas... Ir pats negaliu patikėti, jog Rebecca čia, šalia manęs. Jog tai aš esu šalia jos ir ne kas nors kitas. Aš. Ji myli mane...
Stebiu ją miegančią dar bent pusvalandį. Vėliau ji pradeda budintis. Trumpai pramerkusi akis, Rebecca šypteli ir vėl užsimerkia. Ji atsigula arčiau manęs, užkloja mane minkštu pledu, kuriuo ir pati užsiklojusi, koją permeta man per kojas, o ranka apsikabina liemenį. Veidą paslepia kaklo įlinkyje. Nusišypsau, nors ji ir nemato.
- Kiek laiko miegojau? - tyliai paklausia vis dar užkimusiu balsu. Jaučiu ramų merginos kvėpavimo man į kaklą.
- Keturias valandas, - atsakau delnu braukdamas jai per nugarą ir plaukus. - Kaip jautiesi?
- Puikiai išsimiegojau, - vis dar tingiu ir šiek tiek mieguistu balsu taria. Netgi galiu suprasti, jog Rebecca šypteli. - Kur Lucy?
- Užmigo.
Rebecca taip ramiai guli apsikabinusi mane, jog nesusilaikau darkart neprisiminęs to, kaip jos mama su ja elgėsi. Rebecca to nenusipelnė. Rebecca - geriausias žmogus mano gyvenime ir geriausia, kas man kada nors nutiko. Ji nusipelnė paties geriausio, o ne, kad kas nors, ypač jos pačios mama, taip su ja elgtųsi ir kalbėtų.
- Ar viskas gerai? - paklausia atsitraukusi. - Apie ką galvoji?
- Apie tavo mamą, - sumurmu. Girdžiu, jog mergina nusijuokia.
Ji ir vėl atsigula taip, kaip ir prieš akimirką. Ir vėl juntu jos kvėpavimą atsimušantį man į kaklą.
- Ar nemanai, jog esi jai bent dvidešimčia metų per jaunas? - kalbėdama ji vis netyčia lūpomis priliečia man kaklą, o jis delnas keliauja mano kūnu tai aukštyn, tai žemyn. Pavartau akis ir silpnai šypteliu. - Tai būtų keista. Būtum Lucy ir tėtis, ir senelis... Ji tave vadintų...
- Šlykštu, Rebecca, - sumurmu neleidęs jai pabaigti ir jaučiu, kaip ji vėl nusijuokia.
- Apie ką galvojai? - šįkart rimčiau paklausia.
- Kaip ji elgėsi su tavimi.
- Iš tiesų aš ir pati blogai jaučiuosi. - taria Rebecca. - Neturėjau su ja taip kalbėti. Aš buvau su ja pernelyg grubi.
- Ji su tavimi taip pat.
- Taip, tačiau būtų skaudu, jei po dvidešimties metų, tai, ką pasakiau mamai, Lucy pasakytų ir man. Dabar, kuomet ir pati esu mama, mėginu suprasti ją.
- Tačiau ji nepasakys. Mes nebūsime tokie, kaip tavo mama. Mes su Lucy taip nesielgsime. - sakau delnu švelniai glostydamas jos plaukus. - Ji nematė tavęs ir jos tiek laiko, tačiau net nepaklausė, kaip jūs laikotės. Nors ji ir tavo mama, negali jai nusileisti, kuomet ji su tavimi blogai elgiasi.
Ji nieko nesako. Tylime. Tačiau suprantu, jog net mintys apie mamą pernelyg nesugadina Rebeccai nuotaikos. Ši vis dar žaisminga. Pajuntu, kaip mergina lūpomis priliečia mano kaklą. Šypteliu. Jaučiu, kaip ji dantimis nestipriai sukanda mano kaklo odą. Na žinoma, Lucy miega, žinau, ko Rebecca siekia...
- Rebecca! - nusijuokiu, kuomet jos dantys stipriau suspaudžia mano kaklą ir pajuntu jos liežuvį. Suprantu, ką ji padarė. Ji taip švelniai nusijuokia patenkinta.
Atsitraukusi nuo mano kaklo ji palinksta prie manęs ir pabučiuoja mane. Nesusilaikau nešyptelėjęs. Kaip gera ją turėti! Mano Rebecca... Visada norėsiu tik jos. Nes už ją nėra nieko geresnio.
* * *
laaaabaas👋🏽😛
vOoOooOoOOOtEeeEeeeEEEeeE⭐️🤪🤪🤪
