Tam, jog tik labiau nesusipykčiau su Zayn, nusprendžiu susitikti su merginomis. Žinau, kad turiu su juo pasikalbėti, atsiprašyti ir ramiai paaiškinti, jog noriu su juo susilaukti dar vieno vaiko, tačiau ne dabar. Tai padarysiu, kuomet visai nusiraminsiu ir susidėliosiu mintis.
- Kas nutiko? - klausia Amber, kuomet sėdime Kylie namų terasoje. Sakiau joms, kad susipykome su Zayn, tačiau dar nepapasakojau dėl ko. Atsidūstu.
- Zayn nori dar vieno vaiko, - sumurmu.
Matau, kaip jų antakiai kilsteli. Kylie atrodo išties maloniai nustebinta.
- Ir tai priežastis pyktis? - paklausia mergina. - Juk tai puiki žinia! - šypsosi ji. - Daug atiduočiau už tai, kad Harry pagaliau man tai pasakytų.
- Šiuo metu man užtenka Lucy, - tariu žvilgtelėdama į dukrą, kuri ant Amber kelių. - Tačiau yra skirtumas tarp jūsų. Harry nori palaukti ir tu gerbi jo sprendimą ir neverti susilaukti vaikų. Kuomet aš Zayn pasakau, jog noriu palaukti, jis pyksta. Jis pernelyg užsispyręs.
- Ir tai tik pradžia, - sumurma Amber. - Su juo gyvenau aštuoniolika metų. Kuomet jis ką nors sumąsto, negali nė trupučio palaukti ir privalo tuoj pat tai gauti. Net jeigu tai ir reiškia susipykti su visa šeima.
- Jis tik vakar apie tai užsiminė, ir manė, jog iškart ir sutiksiu.
- Tačiau ar nemanai, jog ir Lucy taip būtų geriau? Manau, kad turėtų būti labai nuobodu augti vienai. - sako Amber šyptelėdama. - Jei su Zayn nebūtume turėję vienas kito, dabar būtume visai kitokie. O augti su vyresniu broliu ypač užgrūdina. Atrodo, jei sugebėjau pakęsti jį, galiu pakęsti viską.
- Na, aš ir nesakiau, jog niekada nenoriu susilaukti daugiau vaikų. Tik noriu palaukti. Taip pat bijočiau auginti daugiau nei vieną vaiką. - atsidūstu. - Bijočiau, jog jiedu nesutars, nuolat pyksis...
- Tai ir yra smagiausia, - nusišypso juodaplaukė. - Mudu kasdien pykdavomės. Tėvai mums nuolat kartodavo, jog nesutarimai normalu, tačiau visad turime būti išvien. Nežinau, kaip tėvams pavyko mums tai įkalti į galvas, tačiau mudu išties, net būdami vaikai, niekad neskųsdavome vienas kito tėvams ir net labiausiai susipykę užstodavome vienas kitą. Meluodavome, na, dažniau aš meluodavau, tėvams, kuomet, pavyzdžiui, tas idiotas grįždavo namo paryčiais išgėręs, o aš turėdavau sakyti, jog girdėjau, kaip jis grįžo iki vidurnakčio. Nors ir, bent jau iki dešimties metų, per kiekvienas Kalėdas ar gimtadienį, dovanų prašydavau sesės, kurios taip niekad ir negavau, tačiau visgi manau, kad jei dabar galėčiau rinktis, vis vien pasirinkčiau vaikystę su Zayn.
Jiedu lyg susitarę. Suprantu, jog iš ties Lucy taip būtų geriau ir dabar pasijuntu lyg atimčiau iš jos tokią svarbią gyvenimo dalį.
- Dar visai neseniai prieštaravai viskam, ką pasako Zayn, o dabar jam pritari, - atsidūstu. - Kodėl judvi tokios apsėstos vaikais?
- Ne, tik manau, jog Lucy taip geriau. Jei man reikėtų rinktis, apskritai vaikų susilaukti nenorėčiau dar mažiausiai dešimt metų. O galbūt ir niekada.
- Niekada? - pakartoja Kylie, atsisukusi į merginą.
- Neįsivaizduoju savęs kaip mamos, - gūžteli pečiais. - O Josh būtų siaubingas tėvas. - nusišypso mergina. - Verčiau būsiu geriausia teta brolio vaikams.
Suprantu, kokios esame skirtingos, kalbant šia tema. Amber visai nenori vaikų, Kylie jau dabar norėtų jų susilaukti, o aš... Aš džiaugiuosi tuo, ką turiu, tačiau, jei nebūtų Lucy, taip pat kol kas neskubėčiau kurti šeimos. Anksčiau visad maniau, kad turėti vaikų norėčiau sulaukusi bent dvidešimt penkerių. Tačiau atsirado Zayn ir apvertė viską aukštyn kojomis...
Vėliau grįžtame į vidų dar arbatos. Mudvi su Amber einame į svetainę, o Kylie pasuka į virtuvę. Keletą minučių, Amber kalbina Lucy, kuri juokiasi.
- Bent jau apsirenk, - išgirstame suirzusį merginos balsą koridoriuje, visai netoli svetainės. - Nesame vieni. - jau netrukus ji įeina ir paduoda mums puodelius, ir pati grįžta į virtuvę pasiimti savojo. - Jau pusė dviejų, o jis tik dabar pabudo, - sumurma pagaliau atsisėdusi šalia mūsų.
- Ką gi veikėte naktį? - žaismingai kilsteli antakį Amber.
- Būtent tai, apie ką ir galvoji. - ironiškai nusijuokia Kylie. - Aš miegojau, o Harry iki paryčių svetainėje žaidė savo kvailus žaidimus. - pavarto akis. - Ir aš galvoju apie vaikus su dvidešimt dviejų metų vaikinu, kuris elgiasi kaip paauglys.
Norėčiau, jog mudviejų su Zayn būtų tik tokios problemos...
// Zayn
Iš tiesų nerimavau, kuomet ryte Rebecca daugiau man nieko nesakiusi išėjo iš namų kartu su Lucy. Vis dar baisu, jog mums susiginčijus ji išeis ir negrįš. Iškart parašiau Harry, kuris atrašyti teikėsi tik po kelių valandų, tačiau nurimau, kuomet jis pasakė, kad Rebecca su Kylie. Tikiu, jog vos mums susipykus ji nepuls skirtis ir kraustytis, tačiau vis vien neramu.
Kai pagaliau išgirdau rakinamas duris, sėdėjau svetainėje. Rebecca su Lucy kažką daro virtuvėje. Ir visą likusią dieną jų beveik nematau. Regis, nusprendėme vienas kitam duoti šiek tiek erdvės. Rebecca šįryt mane tikrai suerzino. Prikaišioti praeitį, dėl kurios negaliu nieko padaryti, tačiau padaryčiau viską, kad tik tai būtų galima pakeisti, yra labai paprasta.
Vėlų vakarą gulėdamas lovoje, kol Rebecca maudo Lucy, galvoju, ar šiąnakt ji miegos su manimi ar ne. Ar ji, kaip ir tąkart, nuspręs miegoti kitame kambaryje. Šiandien nesielgiau per geriausiai - visą laiką, po to, kai ji grįžo, nemačiau jos, nebuvau su Lucy, kad ir kaip norėjau. Rebecca visąlaik buvo su ja. Ir, regis, Lucy taip netgi geriau...
Girdžiu, kaip tyliai prasidaro kambario durys. Pasijuntu geriau supratęs, kad ji visgi nesiruošia miegoti atskirai nuo manęs. Suprantu, jog Lucy ji jau užmigdė ir aš nė karto negirdėjau jos verkiant. Su manimi tai dariusi ji būtų bent kelis kartus. Rebeccai sekasi kur kas geriau nei man.
Iš tiesų norėjau, jog ji pastotų. Nežinau, ko tiksliai ji norėjo palaukti - nesijaučia pasiruošusi, išties nori daugiau laiko praleisti su Lucy ar tikrai vis dar tiki, jog išsiskirsime? Padaryčiau viską, kad tik taip nenutiktų, tačiau prikaišioti tai, o po to dar pasakyti, jog esu blogas tėvas ir negaliu pasirūpinti savo dukra? Tai iš ties mane nuvylė. Nemaniau, jog ji mane mato tokį.
Išėjusi iš dušo, mergina atsigula kitoje lovos pusėje toliau nuo manęs. Gulime taip ne vieną valandą. Nežinau, ar Rebecca užmigo, ar tik apsimeta, tačiau man nepavyksta. Viena iš priežasčių yra ta, jog negaliu užmigti, kuomet ji taip toli. Užmigti pavyksta tik tuomet, kai jaučiu ją. Tačiau taip pat šiąnakt į galvą lenda ir įvairios mintys, kurios, tikriausiai, neleistų užmigti net jei ir Rebecca būtų tvirtai prisispaudusi prie manęs.
Vos užsimerkęs, matau Rebeccą besilaukiančią ir tokią gražią... tokią, kokios jos negalėjau matyti, kuomet laukėsi Lucy. Labai noriu turėti galimybę dar bent kartą ją tokią pamatyti. Noriu visą laiką būti šalia, matyti ją besilaukiančią ir visus pokyčius jos kūne. Kuomet ištiesęs rankas noriu ją paliesti, mano sapno Rebecco patraukia jas ir pasako, jog nesugebu pasirūpinti jau turimu vaiku... Vėl atsimerkiu ir atsidusęs perbraukiu delnais sau per veidą.
Pasisuku į, dabar jau į mane atsisukusią ir ramiai miegančią, Rebeccą. Man jos reikia kur kas labiau nei jai manęs. Visai kaip ir Lucy. Man jos reikia, tačiau jai būtų kur kas geriau be blogo tėvo, kuris, kaip Rebecca ir sakė, jos net užmigdyti nesugeba, mažiausiai tris kartus nepravirkdęs...
* * *
sveikoos👋🏽
ką manoOot?🙃
voteeeee⭐️
