Stebiu, kaip Rebecca sėdėdama ant sofos ir atsirėmusi į mane mėgina neužmigti. Merginos akys merkiasi, bet ji ir vėl jas staigiai pramerkia. Tada matau, kaip jos akys ir vėl merkiasi. Jai reikia pamiegoti.
– Ar nori, kad parvesčiau tave namo? – paklausiu taip priversdamas Rebeccą tingiai pakelti į mane galvą.
Ji sumirksėjusi linkteli galva. Nenoriu, kad ji išeitų. Mums esant dviese, jaučiuosi, lyg būtume savame pasaulyje, kur mums viskas gerai ir tiesiog mėgaujamės vienas kito draugija. Man patinka tiesiog būti su ja ir nieko neveikti. Tiesiog sėdėti ir žiūrėti Rebeccai patinkančius filmus.
Mudu atsistojame nuo sofos ir išjungęs televizorių išeinu paskui merginą į koridorių. Matau, kokia ji mieguista, ir jog jai tikrai reikia išsimiegoti, tačiau pasiūlyti pasilikti nakčiai būtų per daug. Nenoriu taip visko skubinti, jeigu ji nenori. Jau verčiau pakentėsiu ir palauksiu, kol ji nuspręs, ko nori ir bus pasiruošusi. Tačiau džiaugiuosi, jog pažangą tikrai padarėme ir, kol kas, sėkmingai judame į priekį. Man viskas kuo toliau, tuo labiau patinka.
– Atvažiuosiu tavęs rytoj, – pasakau mums jau einant pro duris link mašinos.
– Neprivalai kasdien to daryti, – sumurma Rebecca, kuomet man atidarius duris, ji įlipa į mašiną. Netrukus įlipu ir aš.
Ji nenori? Viskas, vis dėlto, nevyksta taip gerai kaip man atrodo? Ar aš padariau ką nors netaip? Aš stengiuos kaip galiu, kad viskas būtų gerai. Taip noriu žinoti, kas dedasi jos galvoji, ir ką ji galvoja. Nenoriu visko sugadinti.
– Man malonu tai daryti, bet jeigu tau nepatinka...
– Nesakau, kad nepatinka, – mane nutraukia mergina. – Man patinka viskas, kas vyksta, tik sakau, kad neprivalai kiekvieną dieną atvažiuoti manęs... Tikriausiai turi ir be to ką veikti.
– Negalėčiau sugalvoti geresnės veiklos už tai, – atsakau stebėdamas, kaip Rebecca šypteli.
Uždedu ranką ant merginos kelio ir nestipriai spusteliu. Jau greitai ji uždeda savąjį delną ant manojo ir švelniai nykščiu glosto. Palinkstu arčiau ir kitos rankos pirštais kilstelėjęs jos smakrą, trumpai suglaudžiu mudviejų lūpas. Ji nesutrinka, nekrūpčioja ir neįsitempia. Pagaliau ji jaučiasi laisviau su manimi.
– Važiuokime, – tariu atsitraukęs.
// Rebecca
Visą kelią iki namų su Zayn kalbėjomės ir laikas nė trupučio neprailgo. Dabar jau kurį laiką sėdime mašinoje, Josh namų kieme ir nė vienas nenorime eiti. Labai norėčiau pasilikti ilgiau su juo, bet man rytoj reikia anksti keltis ir noriu pagaliau nueiti miegoti anksčiau.
– Turėčiau eiti, – atsidūstu.
Norėčiau atsisveikinant pabučiuoti jį, bet jaudinuosi. Žinau, kad ne tik Zayn turi rodyti iniciatyvą ir nieko nesigaus, jeigu tik vienas iš mūsų stengsis. Atsargiai uždedu virpantį delną ant vaikino kelio ir šiek tiek pasikeliu. Jam atsisukus greitai suglaudžiu mūsų lūpas, o kitą ranką uždedu ant Zayn kaklo. Jaučiu, kad vaikinas šiek tiek sutrikęs ir visai to nesitikėjo, bet neatsitraukia.
Ir man regis aš apsisprendžiau. Mudu jau kurį laiką elgiamės ir atrodome visiškai kaip pora. Netgi jaučiuosi taip, todėl manau, jog nebėra prasmės ilgiau delsti. Sakiau, kad nenoriu skubėti, bet dabar suprantu, kad neturime ko prarasti. Nepavyks, tai nepavyks, bent būsime pabandę... O ir Zayn nepanašus į tokį vaikiną, kuris naudotųsi manimi... Bet kaip jam tai pasakyti?
Atsitraukiame viens nuo kito ir laisvai šyptelime viens kitam. Man atsisegus saugos diržą, Zayn padaro tą patį ir aš nestipriai susiraukusi atsisuku į jį.
– Amber pas Josh. Turėčiau ją paimti. – pasako man nespėjus paklausti. Atsisveikinome be reikalo ir dabar jis mano, kad pabučiavau jį šiaip sau!
Išlipame iš mašinos ir priėję pre durų Zayn palaukia, kol atrakinsiu jas, ir įeiname. Iškart einant link svetainės pajuntu, kaip vaikino ranka atsiduria jau įprasta tapusioje vietoje - ant mano pečių. Šiek tiek nejauku, nes ir Josh, ir Amber tai matys, bet nepanašu, kad Zayn tai rūpi. Tačiau šiuo metu negaliu galvoti apie nieką kitą, kaip apie tai, kaip pasakyti Zayn...
* * *
Labasss
VOTE⭐️👇🏿
