Kitą rytą akis pramerkti priverčia skambančio žadintuvo garsas. Greitai jį išjungiu ir atsisuku į šalia vis dar kietai miegančią Rebeccą. Ji taip ramiai miega susisukusi į antklodę, jog net nesinori jos žadinti. Vakar, kuomet ji užmigo svetainėje, ji dar buvo pabudusi keletui minučių, kol užlipome į viršų, bet ir vėl užmigo vos atsigulusi į lovą.
- Rebecca, - tyliai tariu švelniai merginą papurtydamas.
Pakartoju tai keletą kartų, kol pagaliau ji pradeda budintis. Rebecca sunkiai pramerkia juodas mieguistas akis ir delnu perbraukia sau per veidą. Tačiau ji greitai tampa kur kas žvalesnė atsisėsdama lovoje ir pažvelgia į mane kiek sunerimusiu veidu.
- Ar aš pramiegojau? - paklausia suraukusi antakius, tačiau greitai papurtau galvą.
- Ne. Turi dar dvi valandas, - pasakau ir matau, kaip Rebecca lengviau atsidūsta.
- Ačiū, - lengvai šypteli. - Man reikia į dušą, - sumurma išlipdama iš lovos. Nesusilaikau nenužvelgęs jos. Mergina apsirengusi tik mano juoda maikute, kuri vos dengia jos šlaunis. Ji kiekvieną kartą nieko nedarydama primena man ir darkart įrodo, jog ji - gražiausia mano sutikta mergina.
- Gerai, - pasakau neatitraukdamas akių nuo Rebeccos. - Aš po tavęs.
Ji jau eina link vonios kambario, tačiau netrukus sustoja. Ji su nedidele šypsena veide atsisuka į mane, vis dar sėdintį lovoje. Mergina eina link manęs ir būdama visai arti suima mano ranką vis dar su ta pačia šypsena puošiančia jos veidą. Nesusilaikau nenusišypsojęs ir aš. Rebecca suėmusi mano ranką timteli mane, duodama ženklą išlipti. Ji vedasi mane kartu su savimi į dušą. Uždariusi vonios kambario duris juodaplaukė pasistiebia, tačiau to neužtenka, tad rankomis apsiveja man kaklą ir palenkusi mane kiek žemiau, pagaliau suglaudžia mudviejų lūpas. Mano rankos atsiduria po mano maikute ant merginos kūno ir ji greitai lieka be jos.
Po tokios ryto pradžios, regis, abu tampame kur kas žvalesni ir atsipalaidavę. Nors ir duše užtrukome kur kas ilgiau nei įprastai ir dėl to turėjome skubėti, kad Rebecca nepavėluotų, panašu, jog nė vienas tikrai to nesigaili. Tačiau nuvežęs ją ir likęs namuose vienas negaliu galvoti apie nieką kitą, kaip apie susitikimą su Rebeccos mama, kuris nenuvaldomai artėja. Iki jo liko vos keletas dienų, o aš nežinau, kaip turėčiau elgtis ir kalbėti su merginos mama, kuri manęs nekenčia. O ji dar nežino, kad Rebecca sutiko gyventi su manimi. Ji nebus patenkinta. Žinau, kad jei būčiau Rebeccos mamos vietoje aš taip pat tikriausiai nepritarčiau tokiems santykiams. Esu vaikinas, pasinaudojęs ir vos nepražudęs jos dukros... Ir pats savęs nekęsčiau jos vietoje. Nors kaltas ir nebuvau, tačiau ji to vis vien nesupras. Kad ir kiek turėjau merginų, nė viena iš jų man nereiškė tiek, kiek Rebecca. Nė viena jų nebuvo tokia svarbi kaip Rebecca. Noriu, kad tai suprastų ir jos mama, nes pati Rebecca, regis, pagaliau pradeda tai suvokti. O tas faktas, jog esu pirmasis Rebeccos vaikinas verčia jaustis neapsakomai gerai. Kaip gera žinoti, jog esu pirmasis, kuriam ji suteikė šansą.
Tikriausiai, jei nebūčiau paskubėjęs, mano vietoje tikėtina, jog dabar būtų Alex. Arba ne. Niekas nežino. Galbūt, jeigu nebūtų manęs, jis būtų elgęsis visai kitaip. Alex tikriausiai nebūtų taip persistengęs, skubėjęs ar buvęs toks įkyrus ir dabar jau veikiausiai jis būtų jaudinęsis dėl susitikimo su Rebeccos mama, kuris, beje, jam nebūtų toks baisus kaip man. Tačiau jis jos negaus ir būtų puiku, jeigu jau nustotų stengtis. Rebecca akivaizdžiai nerodo jokio susižavėjimo juo, tačiau jis vis tiek tikisi, jog sugebės tai pakeisti. Ji netgi vengia jo, tačiau Alex vis vien nesupranta to kaip ženklo palikti ją ramybėje.
// Rebecca
Pastarosiomis dienomis didžiausias malonumas man tapo sulaukti darbo pabaigos ir atvažiavus Zayn kartu su juo grįžti į, tikriausiai dabar jau turėčiau sakyti mūsų, namus. Per šias paskutines keletą dienų mudu su Zayn nė karto nesusipykome ir nesusiginčijome, kas kiek neįprasta, o tik vakarais man grįžus namo, laiką leisdavome visai kaip įprasta pora. Tačiau šis vakaras kitoks. Šįvakar abu esame tokie nervingi ir negalime ties niekuo susikaupti, nes žinome, jog jau rytoj važiuojame į mano mamos namus. Malonu matyti, jog Zayn tai rūpi ir jis nori palikti kuo geresnį įspūdį mano mamai. Negalėčiau įsivaizduoti geresnio vaikino už jį, bet aš vis ieškau priežasčių jam dėl ko nors papriekaištauti. Kartais jaučiuosi taip blogai dėl to... Jis stengiasi, daro viską, kad tik viskas būtų gerai, o aš, regis, viską tik griaunu ir ieškau priekaištų. Tačiau pažadu sau, nežinau jau kelintą kartą, susiimti ir pagaliau pradėti mėgautis laiku su juo užuot ieškojusi dėl ko susipykti.
Suprantu, kad Zayn, jau prieš kurį laiką išėjęs į virtuvę mums arbatos, vis dar negrįžo, tad nusprendžiu pati nueiti patikrinti, kur jis taip ilgai užtruko. Vaikiną randu virtuvėje atsirėmusį į spintelę ir žvelgiantį į vieną tašką grindyse. Jis, panašu, net negirdėjo, jog aš atėjau.
- Zayn? - švelniai ištariu ir pagaliau jam sumirksėjus patraukiu jo dėmesį. - Viskas gerai? - paklausiu eidama prie jo.
- Viskas gerai, - šypteli rankas uždėjęs man ant liemens. Delnus švelniai įremiu vaikinui į krūtinę glostydama.
- Žinau, apie ką galvoji, - tariu, bet Zayn nieko nesako. Jis tik žvelgia man į akis su menka ir visai nelinksma šypsena veide. Rankomis nuslystu link jo kaklo ir apsikabinu jį, jusdama, kaip Zayn rankos apsiveja mano liemenį. - Viskas bus gerai. Rytoj, tokiu laiku, jau tikriausiai būsime namuose ir daugiau nereikės dėl nieko jaudintis. - Pasakau mėgindama nuraminti mus abu.
Giliai įkvepiu ir nesusilaikau nenusišypsojusi. Niekad nepriprasiu prie to, kaip skaniai jis kvepia. Man beprotiškai pasisekė, kad Zayn mano vaikinas ir aš pažadu sau, jau nežinau kelintą kartą, daryti viską, kad tik nesugriaučiau mudviejų santykių.
- Mes per daug jaudinamės, - atsidūstu atsitraukusi ir žvelgdama į rudas jo akis menkai šypteliu.
- Žinau, tačiau aš noriu, kad viskas būtų gerai. - sumurma.
- Verčiau pamirškime šiandien apie tai ir likusį vakarą praleiskime įprastai. - pasiūlau. - Jaudintis galėsime rytoj.
Ir kitą dieną jaudulys išties nesulyginamai tampa didesnis. Pusę dienos vis delsiame, tačiau visgi atėjus trečiai valandai, nusprendžiame, jog jau, tikriausiai, laikas. Sakyčiau, jog tai miela matyti, kaip vaikinas jaudinasi prieš susitikdamas su merginos šeima, tačiau šis kartas kitoks, nes mudu puikiai žinome, jog mamai Zayn, švelniai tariant, nevisai prie širdies. Ji sužinojusi apie jį netgi keletą dienų nesikalbėjo su manimi.
- Važiuokime? - darkart paklausia mums jau sėdint mašinoje, tikriausiai tikėdamasis, jog sugalvosiu ką nors, dėl ko dar galėsime šiek tiek padelsti. Linkteliu ir atsidūstame.
* * *
šiaaip, noriu pasakyti, kad labaaai laukiu, kol galėsiu pagaliau kelti istoriją su Harry ir Kylie, o ir šitos istorijos epiloge bus paminėtas vienas toks, galbūt, labai tikiuosi, iNtRiGuOjANtIs dalykas apie Harry ir Kylie ir labai labai laukiuuuu, kada galėsiu pagaliau pasidalinti ir sujumiss. Labai tikiuosi, jog taip pat nepraeisite ir pro tą istoriją ir jųdviejų istorija bus tokia pat įdomi kaip ir Reveccos ir Zayn. :)))))) ką manooot?:)))
