// Rebecca
Stebiu, kaip Josh nervingai braukia sau per plaukus juos vis tvarkydamas. Šiandien jis susitinka su Amber ir Zayn tėvais, ir jau nuo pat ankstyvo ryto niekaip nenurimsta. Aš per jį negalėjau išsimiegoti, nes iki paryčių kalbėjomės apie būsimą susitikimą su Amber tėvais, o šį rytą jis anksti mane prikėlė, jog dar padėčiau jam pasiruošti. Virtuvėje, ranka galvą pasirėmęs, šalia manęs sėdi Zayn ir ramiu žvilgsniu stebi vietoje nenustygstantį Josh.
– Galbūt turi kokių patarimų? – jis atsisuka į Zayn. – Tu savo tėvus pažįsti geriau negu aš.
– Svarbiausia, kad ir kas benutiktų, nebūk savimi, – lyg nuobodžiaudamas sumurma juodaplaukis ir atsilošia kėdėje. – Antraip tikrai įspūdžio jiems nepaliksi.
Josh pavartęs akis nusisuka ir toliau žvelgia į savo atspintį virtuvės spintelės stikle. Galiu tik įsivaizduoti, kaip jis jaudinasi.
– Viskas bus gerai, – šypteliu, nors jis į mane ir nežiūri. Vietoj Josh į mane atsisuka Zayn, bet ignoruoju jį. Manęs dar laukia visas vakaras su juo. – Tu jiems tikrai patiksi. – girdžiu, kaip šalia sėdintis vaikinas sarkastiškai nusijuokia.
– Kurgi ne. Mielai likčiau čia ir viską stebėčiau.
– Patylėk, Zayn, – piktai pažvelgiu į jį.
Aš mėginu padėti, o Zayn viską tik labiau apsunkina. Šį vakarą praleisime jo namuose, nes tikrai neturiu noro būti čia, kuomet čia bus Zayn tėvai, kurie vis dar mano, jog esu mirusi. Tačiau mane erzina jo elgesys. Kodėl jis geras tik tuomet, kai liekame dviese? Tai yra jo atstumiantis bruožas. Jis geras, tik kai nori toks būti.
Pastebiu iš svetainės ateinančią Amber. Ji, regis, nervinasi dar labiau negu Josh. Tikriausiai yra dėl ko.
– Jie jau greitai bus čia, – praneša drebanču balsu.
– Eime, – atsidūsta Zayn atsistodamas nuo kėdės.
Kad ir kaip to nenoriu, tačiau paseku jo pavyzdžiu. Dar labiau nenoriu susitikti su jo tėvais. Tyliai palinkiu Josh sėkmės, o Zayn dar akimirką kažką kalba su Amber. Palaukusi jo koridoriuje, kartu išeiname į lauką. Giliai įkvėpusi sustoju priešais mašinos dureles. Nežinau, kiek reikės laiko, kad nustočiau bijoti važiuojant su Zayn.
– Lipk į mašiną, Rebecca, – pasako sustojęs prie vairuotojo pusės durelių, švelnesniu balsu negu kalbėjo prieš keletą akimirkų namuose. Štai ir vėl. Jis ir vėl geras.
Lėtai atsidarau duris ir įlipu į mašiną. Nieko nelaukusi užsisegu saugos diržą. Mano kūnas įsitempia, kuomet atsisėdęs Zayn užveda variklį. Jis išvažiuoja iš Josh namų kiemo, bet aš niekaip negaliu atsipalaiduoti.
– Rebecca, – atsidūsta juodaplaukis pastebėjęs, kokia įsitempusi esu. – Viskas gerai, Rebecca.
Jis atsargiai uždeda ranką ant mano kelio ir raminamai spusteli jį, tačiau aš greitai suėmusi jo delną, grąžinu jį atgal ant vairo, bet Zayn ranka nuslysta ant jo paties šlaunies ir vairą laiko tik viena ranka. Nors taip pačiai vairuoja ir Josh, žiūrėti, kaip tai daro Zayn, mane gąsdina ir nesijaučiu saugi. Į galvą lendą įvairūs scenarijai, kaip susiduriame su aplinkui važiuojančiomis mašinomis.
– Žiūrėk į kelią ir atsargiau vairuok, – sumurmu.
Šiek tiek pykstu ant Zayn dėl jo dviveidiškumo - koks jis atstumiantis ir šaltas yra su visais aplinkui, tačiau akimirksniu pasikeičia mums būnant dviese. Visai kaip dabar. Verčiau jis jau liautųsi apsimetinėjęs ir taip dažnai keitęs savo emocijas. Jis nėra, kaip dauguma vaikinų. Puikus pavyzdys yra Harry su Kylie. Nepanašu, kad Harry elgtųsi kaip nors kitaip su ja. Į juos žiūrint nesunku suprasti, kaip jie gerai jaučiasi būdami vienas su kitu. Tačiau yra didelis skirtumas, kadangi jiedu kartu jau ne vienerius metus, ir jau netgi gyvena kartu, tad puikiai vienas kitą pažįsta. Bet Zayn ne Harry. Su Zayn viskas sudėtingiau ir tai mane erzina.
