// Rebecca
Su Zayn vaikščiojame jau keletą valandų, tačiau man tai dar nė kiek nepabosta. Liovėmės kalbėję apie jo buvusiąją ir panašu, kad mūsų abiejų nuotaika praskaidrėjo. Džiaugiuosi sužinojusi šiek tiek daugiau, bet nenoriu pernelyg daug apie ją klausinėti. Skamba keistai ir kvailai, bet nenoriu, kad jis apie ją galvotų, ypač būdamas su manimi. Nenoriu, kad Zayn prisimintų dalykus, kuries darė jie, ir kuriuos darome mes. Kaip jiedu leisdavo kartu laiką, kaip jis bučiuodavo ją, ir žinoma tai, iki ko mudu dar nepriėjome. Ir negreit prieisime. Dabar jau esame netoli namų ir šiek tiek liūdna, jog jau teks atsisveikinti, nes man išties smagu su juo būti.
– Ar neužeisi? – pasiūlau pagaliau mums priėjus namų duris, kuomet jas atrakinu.
Jau po dvyliktos valandos nakties, tačiau, kadangi, regis, abu atsikėlėme tik po pietų, nepanašu, kad kuris iš mūsų norėtų miego. O ir Josh vis dar nėra namuose. Bet kur jis?
– Na... – Zayn akivaizdžiai nesitikėjo, jog pasiūlysiu jam dar pasilikti ir atrodo kiek pasimetęs. – Žinoma.
Įeiname į tuščius namus ir netrukus nueiname į svetainę. Įjungiu televizorių, bet nė vienas jo nežiūrime. Televizorius tik dėl garso fone. Esame šiuo metu pernelyg užsiėmę vienas kitu. Juokiamės, kalbame, prisimename dalykus, o mums žiūrint viens į kitą muo veidų neblėsta šypsenos. Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors su Zayn kalbėsiuos kaip su geru draugu.
– Ar rytoj ką nors veiki? – paklausia rankos jau kurį laiką neatitraukęa nuo mano pečių. Atsidūstu prisiminusi, kad rytoj ir ateinančias keletą dienų ir vėl praleisiu dirbdama kavinėje.
– Būsiu laisva tik vakare. Turiu dirbti.
Girdžiu, kaip Zayn atsidūsta ir trumpai nieko neatsako. Kažką mąsto.
– Tuomet, tikriausiai, man laikas eiti. Tau rytoj teks anksti keltis, turėtum pamiegoti. – vaikinas, regis, jau mėgina stotis. – Jau vėlu.
– Ne, – greitai papurtau galvą. – Vis tiek negalėčiau dabar užmigti. – Uždedu delną ant jo šlaunies, mėgindama sustabdytį Zayn, bet jis staigiai atsisuka į mane dėl tokio jam nesitikėto mano gesto. – Atleisk. – sumurmu ir nuleidusi galvą patraukiu ranką.
– Atvažiuosiu rytoj tavęs paimti, – nusprendžia ir panašu, kad pasirinkimo neturiu.
Atsisuku į Zayn šyptelėti jam, ir pagaliau jis ir vėl nusprendžia pabučiuoti mane. Pastarąją valandą būdamas čia, namuose su manimi, to nedarė. Turėčiau, tikriausiai, kartais šiek tiek iniciatyvos parodyti ir pati... Vaikinui palinkus ir suglaudus mūsų lūpas, mano rankos automatiškai atsirana ties Zayn kaklu. Apsikabinusi stipriai juodaplaukio kaklą beveik užsiverčiu jį ant savęs. Jaučiu viena Zayn ranką ant savo liemens, o kitą jis laiko įsirėmęs į sofą ir taip prilaiko savo svorį, kad visiškai neužgultų manęs. Vaikinas šiek tiek atsitraukia ir surėmęs mudviejų kaktas rudomis blizgančiomis akimis stebi mane. Jaučiu, kaip virpu. Kaip abu virpame. Rudos, spindinčios ir laimingia akys keletą akimirkų laksto mano veidu, o tada ir vėl suliečia mūsų lūpas. Mano rankos vis dar nepaleidžia Zayn kaklo ir neleidžia jam atsitraukti. Tačiau atsitraukti visgi tenka. Greitai nustumiu jį išgirdusi, kaip į kiemą įvažiuoja mašina. Grįžo Josh. Skubiai atsisėdu atgal į savo vietą pasitvarkau plaukus bei delnais perbraukiu per savo drabužius.
Girdžiu, kaip atsirakina durys ir nervingai pažvelgiu į Zayn, bet nepanašu, kad jam rūpėtų Josh. Jau po akimirkos į pro namus kažkas įeina ir netrukus jas vėl užrakina. Pasisuku taip, kad sėdėčiau šonu ant sofos ir per atlošą galėčiau matyti svetainės duris, kur pasirodo Josh. Jis pažvelgia į Zayn, bet neatrodo sutrikęs ar nustebęs. Regis, tikėjosi jį pamatyti čia. Nes kieme stovi jo mašina.
– Kur buvai? – paklausiu stebėdama vaikiną.
– Buvome su Alex, – pasako ir nužvelgęs mudu. Persimetę dar keletu žodžių su Zayn, jis išeina.
– Verčiau eisiu, – juodaplaukio balsas priverčia mane atsisukti į jį.
Atsidūstu. Nenoriu, kad jis išeitų. Turėjau gražų vakarą su juo iki pat šios akimirkos, nenoriu, kad tai baigtųs. Bet nelaikysiu jo, jeigu jis nori išeiti. Lai eina.
Vaikinas atsistoja ir aš kartu su juo. Palydžiu jį iki durų ir sustojame šalia jų.
– Geriau eik miegoti, – šypteli ir pirštais nubraukia plaukus nuo mano veido. – Pailsėk.
Šypteliu vaikinui ir jis paskutinįkart pasilenkęs labai trumpam suglaudžia mudviejų lūpas ir atsisveikinęs išeina. Nebesulaikau šypsenos. Seniai buvau tokia laiminga, kokia esu šiomis savaitėmis ir kaip norėčiau, kad jos tęstųsi kuo ilgiau. Kad Zayn visad būtų toks su manimi. Tačiau, kai pasakiau jam, jog turėtume neskubėti, kada suprasime, kad jau laikas? Kaip nuspręsime tai? Ir ar apskritai kada nors nuspręsime?
* * *
Labasss
