// Zayn
Stebiu, kaip Rebecca, sėdinti priešais mane laikydama puodelį su kava, buku žvilgsniu žvelgia į vieną tašką grindyse. Ji tokia visą dieną. Nekalba, nebent kažko paklausiu. Tačiau ir tada atsako ne iš pirmo karto. Žinau, apie ką ji galvoja...
Nepasitikiu ta moterimi. Noriu tikėti, tačiau negaliu. Neprisiverčiu tikėti, jog po tiek laiko ji tik dabar susiprato. Tačiau, nors ir nedidelė, dalis manęs nori ja tikėti, nes abejoju, ar įmanoma tiek kartų suvaidinti ašaras, kiek ji verkė. Ji, regis, nesiliovė verkusi visą valandą, kol buvo čia. O jos žodžiai Rebeccai skambėjo taip nuoširdžiai... Tačiau pernelyg daug nutiko, kad galėčiau imti ir ja taip paprastai patikėti. Bet supratau, jog kažkas kitaip, vos ją pamatęs. Kai tik atidariau duris, Rebeccos mama pasisveikino su manimi. Niekad nėra to dariusi anksčiau. Ji buvo maloni ir netgi atsiprašė, jog pasirodė naktį. Sakė nori pakalbėti būtent dabar.
Suprantu, kad Rebeccai šiuo metu sunku. Ji taip ilgai norėjo, jog jos mama pagaliau pakeistų savo požiūrį į mane, jog viskas būtų gerai. Pagaliau ji, atrodo, tai gavo, bet dabar Rebecca nežino, ar galima tuo patikėti.
Girdžiu, kaip mergina atsidūsta ir padeda puodelį ant stalo. Pradeda žaisti su savo pirštais.
- Rebecca... - taip pat atsidūstu, nežinodamas, ką pasakyti. Pagaliau ji pažvelgia į mane. Paimu kėdę ir atsisėdu šalia jos. - Per daug apie tai galvoji, - stengiuosi pasakyti kuo švelniau. Uždedu ranką Rebeccai ant pečių ir ji labiau prisiglaudžia prie manęs.
- Tik noriu suprasti mamą, - negarsiai taria. - Nesu įsitikinusi, ar ji sakė tiesą.
- Vienintelis būdas išsiaiškinti, yra laukti ir pažiūrėti, kas bus toliau. Neverta sukti dėl to galvos dabar.
- Bijau, jog ji padarys bent ką, kad išsiskirtume ir vėl, - nuleidžia galvą.
- Tiesiog neišsiskirkime, - paprastai tariu. Pagaliau Rebecca šypteli. - Nebijau nieko, kad ir ką pasakytų ar padarytų tavo mama, nes nieko neslepiu. Tad man nesvarbu, meluoja ji ar ne. Tavo mama negali pasakyti nieko, kas priverstų mane nenorėti būti su tavimi. Žinau, jog tau kitaip, nes suteikiau tau ne vieną progą nepasitikėti manimi.
- Aš pasitikiu tavimi, - greitai pasako ir trumpai pakelia galvą į mane. - Be abejo, kartais apniunka abejonės, kuomet susimąstau, ar elgiuosi teisingai, tačiau didžiąją laiko dalį pasitikiu tavimi. Todėl mano mama negali priversti manęs tave palikti. Tačiau, jeigu ji iš tiesų meluoja, tuomet tai peržengia visas ribas.
Suimu jos delną. Suneriu mūsų pirštus ir pajuntu, kaip Rebecca stipriau suspaudžia mano delną. Keletą akimirkų tylime. Švelniai nykščiu glostau jos delną.
- Norėčiau, jog kraustytumeis gyventi pas mane, - negarsiai pasakau. Vis norėdavau apie tai užsiminti ir pagaliau išdrįsau. Rebecca vėl pakelia į mane galvą. Juodos akys žvelgia į mane, bet kurį laiką ji tyli. Tada mergina atsidūsta.
- Norėčiau gyventi kartu, - pagaliau taria tyliai. - Tačiau, kaip jau sakiau, kartais suabejoju. Regis, kartais visai nenorėdamas priverti mane suabejoti tavimi.
- Ką galiu padaryti, kad išsklaidyčiau tas abejones? - paklausiu, bet ji švelniai papurto galvą.
- Nieko, - pasako. - Tereikia šiek tiek laiko. Nenoriu, jog kas nors pasikeistų, nei yra dabar. Mielai sutikčiau, kad ir dabar kraustytis gyventi su tavimi, bet bijau. Atleisk, bet kartais bijau pasitikėti tavimi.
- Na taip, aš ne Alex, - sumurmu ir iškart pasigailiu. Rebecca pikta atsidūsta ir pajuntu, kaip suima mano riešą ir ištraukia savo delną iš manojo. - Rebecca... - pradedu, kuomet mergina atsistoja. Nieko nesakiusi ji išeina iš virtuvės ir netrukus išgirstu, kaip stipriai trenkia kambario durimis.
Giliai atsidūstu. Ir pats nežinau, kodėl pasakiau tai. Nežinau, kodėl pagalvojau apie Alex būtent dabar. Dažniau turėčiau pagalvoti prieš kalbėdamas... Negaliu patikėti, jog mudu ir vėl susiginčysime dėl mano kaltės. Nebenoriu griauti mūsų santykiu, bet vis netyčia tai padarau. Atsistoju ir lėtai prieinu prie kambario durų. Stovėdamas už jų darkart atsidūstu. Tuomet tyliai atidarau duris ir pamatau ją sėdinčią ant lovos.
- Rebecca... - atsargiai tariu. Juodaplaukė pakelia galvą ir iškart pastebiu drėgnus skruostus. Ne...
- Palik mane vieną, - piktai pasako.
- Paklausyk... - bet ji ir vėl nutraukia mane.
- Nenoriu nieko klausyti! - sušunka ir atsistoja, priversdama mane dar kartą atsidusti. O pastarosios dienos buvo tokios gražios... - Aš pavargau, - iš jos balso jaučiu, kad Rebecca gali ir vėl pravirkti. - Zayn, nejaugi nesupranti, kad nieko nebus, jei ir toliau į mūsų pokalbius įtrauksi Alex. Aš nė karto tau nepriminiau merginos, su kurią permiegojai išgėręs. Kiek kartų prašiau, jog baigtum lygintis su Alex...
- Atsiprašau, Rebecca, aš...
- Nieko nesakyk, - mergina ir vėl nutraukia mane. - Išties buvau patikėjusi, jog tai pasikeis. Štai, ką turėjau omeny, kai sakiau, jog bijau pasitikėti tavimi. Per šiuos metus tiek neverkiau ir nesinervinau, kiek per šias savaites su tavimi. Negalime ištraukti daugiau nei kelių dienų nesusipykę dėl tavo kaltės.
Ir štai - ašaros teka Rebeccos skruostais.
- Buvo geriau be tavęs.
Regis, fiziškai pajuntu šiuos jos žodžius. Akimirką negaliu pratarti žodžio. Žinau, kad ji teisi. Pats tai supratau jau nuo pat pradžių, kad nesu toks, kokio ji nusipelnė. Kokio jai reikia. Tačiau išgirsti tai iš Rebeccos... Skauda.
* * *
sveeeikooos👋🏽😙
ką manooOOOot?😝😝
vote⭐️
