Guliu lovoje jusdama, kaip ir vėl grimztu į miegą. Girdžiu, kaip užmigdęs Lucy į kambarį grįžta Zayn. Jis atsigula šalia manęs ir pajuntu, kaip vaikino rankos apsiveja aplink mano liemenį. Įsitaisau patogiau jo glėbyje tikėdamasi pagaliau užmigti.
Tačiau, regis, tam įvykti kol kas nelemta. Po maždaug dešimties minučių mane priverčia krūptelėti per namus garsiai nuskambėjęs durų skambutis. Susiraukiu. Girdžiu, kaip Zayn tyliai nusikeikia.
- Kas čia? - sumurmu.
- Nežinau, - taria atsidusęs ir išlipa iš lovos.
Mėginu nekreipti dėmesio. Jau beveik pavyksta užmigti, bet ir vėl neilgam.
- Rebecca, - girdžiu tylų vaikino balsą sau prie ausies. Kažką numykiu. - Tai tavo mama, - taria. Dabar jau staigiai pramerkiu akis.
- Kas?
- Taip, - Zayn linkteli tik patvirtindamas, jog išgirdau teisingai.
Juk ji sakė, kad nesikalbės su manimi, kol bus Zayn. Ką ji sugalvojo dabar?
- Ar jau atidarei duris? - paklausiu su viltimi, kad galbūt pavyks apsimesti, jog nieko nėra namuose. Tačiau jis linkteli. Giliai atsidūstu. Paimu nuo spintelės telefoną ir pamatu, jog dabar antra valanda nakties.
Atsisėdu lovoje ir delnais persibraukiu per veidą. Viskas, ko aš noriu, yra išsimiegoti... Išlipu iš lovos ir lėtai einu iš kambario. Nežinau, ko ji atėjo, tačiau žinau, kad tai nežada nieko gero. Juk dabar naktis!
Koridoriuje pamatau mamą. Ji atsisukusi į mudu sunkiai šypteli.
- Rebecca... - tyliai taria ji prieidama arčiau manęs.
Mama netikėtai stipriai rankomis apsiveja mane. Iškart pajuntu nuo jos sklindantį alkoholio kvapą. Ji išgėrusi. Pažvelgiu jai pro petį į Zayn, kuris taip pat nieko nesupranta. Tačiau laikausi nenusišypsojusi. Likimas iš jo tyčiojasi. Per kelias dienas jam pasisekė atidaryti mano mamai duris vilkint vienais apatiniais...
- Atleisk... - sumurma ir jaučiu, kaip pradeda kūkčioti. Jaučiu jos karštas ašaras sau ant peties.
Susiraukiu nežinodama, ką turėčiau daryti. Uždedu vieną delną jai ant nugaros, tačiau daugiau nedarau nieko. Kažkas stabdo mane nuo apsikabinimo su ja.
- Kas atsitiko? - paklausiu. Ji tik labiau pravirksta ir stipriau suspaudžia mane glėbyje. Ar ji kažką padarė? - Ar tau viskas gerai?
Zayn stebi mudvi pečiu atsirėmęs į sieną. Ar dabar ji mėgins ašaromis įtikinti mane, kad jis yra man netinkamas vaikinas? Verks ir maldaus, jog palikčiau jį?
- Aš negaliu prarasti tavęs, Rebecca, - taria. - Tik ne tave. - ji niekaip nesiliauja verkusi. Giliai atsidūstu.
- Mama, nemėgink čia kišti Zayn. Jis nemėgina atimti manęs iš tavęs. Tai darai tu pati.
- Žinau, - ji pagaliau atsitraukia. Tamsiomis ašarotomis akimis žvelgia į mane. - Žinau, tai ne apie Zayn. - tačiau ašaros ir toliau rieda jos skruostais.
- Kas atsitiko? - dar kartą paklausiu eidama į virtuvę. Tačiau mama nieko nesako. - Dabar antra valanda nakties, o tu girta, tad verčiau sakyk, kas nutiko. - tikriausiai kiek per griežtai tariu.
- Kur Lucy? - paklausia atsisėdusi ant kėdės. Duodu jai stiklinę su vandeniu. Regis, ji rimsta.
- Miega. Mama, dabar antra valanda nakties, - pakartoju. - Kodėl tu girta, ir kodėl tu čia? Ar tu pati čia atvažiavai? - susiraukiu.
