// Zayn
– Ar gali tuo patikėti? – sumurma Amber visiem galiausiai išėjus.
– Tai neįmanoma, – papurtau galvą, regis labiau mėgindamas įtikinti save. – Puikiai pamenu tą dieną, kai ji... mirė. – tyliau užbaigiu sakinį ir pažvelgiu į randą ant dilbio, nuolat primenantį man apie tą dieną.
– Turi būti kažkoks paaiškinimas... – mergina atsisėda ant sofos.
– Be abėjo jis yra, juk ji negalėjo tiesiog imti ir prisikelti, – atsidūstu atsisėsdamas šalia jos. – Ji visus apgavo, – nusprendžiu galvą atremdamas į atlošą. – Tik kam? Kam jai to reikėjo?
– Nežinau, Zayn... – sumurma. – Judu turėtumėt pasikalbėti. Vis dėlto jūs bendravote.
– Mes nesutarėme labai gerai.
Nesutarėme iki paskutinės nakties kartu... Tą vakarą ji buvo visiškai kitokia. Atsipalaidavusi ir linksma, ir... girta. Žinau, jog kitą rytą pasielgiau kaip idiotas, bet nenorėjau, kad ji sureikšmintų tą naktį, jog imtų iš manęs tikėtis per daug. Pats nebuvau apsisprendęs ko noriu...
– O ir žinau, kad ji darys viską, kad tik išvengtų manęs.
// Rebecca
Ryte nusileidusi į apačią svetainėje randu sėdintį Josh. Jis pažvelgęs į mane trumpai šypteli. Galiu suprasti iš jo kiek skausmingos veido išraiškos, jog jį kankina pagirios.
– Jautiesi geriau? – paklausia man atsisėdus šalia. Iš pradžių nesuprantu jo klausimo ir šiek tiek susiraukiu, tačiau netrukus prisimenu, jog tai buvo pasiteisinimas išeiti iš... iš Zayn namų...
Užmerkiu akis atsidūsdama. Regis buvau akimirkai pamiršusi jį. Vienu metu noriu susitikti su juo, bet kartu ir nenoriu daugiau jo matyti... Žinau, kad jo išvengti nepavyks ir galiausiai turėsime susitikti.
Norėčiau grįžti į tą laiką, kuomet viskas buvo kitaip. Tie pykčiai mokykloje dabar atrodo tokie juokingi. Ir ta lemtingoji paskutinė diena, kuomet viskas apsivertė aukštyn kojomis.
Tą vakarą, kuomet neturėjau kur apsistoti... Tas vakaras buvo kitoks. Tuomet nebuvo jokių pykčių tarp mudviejų ir ore tvyrančios įtampos. Ir tada atsipalaidavau per daug. Leidau jam nueiti per toli. Pasielgiau kaip mergina, kokiu niekada nemėgau. Bet ar dabar gailiuosi to? Nepasakyčiau, jog gailiuosi...
Kaip vakar prisimenu viską taip aiškiai... Kiekvieną smulkmeną, kiekvieną žodį ir prisilietimą. Vien ptisiminusi tai galiu justi šiurpuliukus keliaujančius mano kūnu...
– Taip... – sumikčioju. – Jaučiuosi geriau. Tereikėjo išsimiegoti.
– Jei tau kas nors nutiktų, tavo mama mane nudėtų, – nusijuokia Josh.
– Mano mama tave dievina, – taip pat nusijuokiu.
Apie tai kas nutiko Josh nežino. Žino tik mano mama. Tądien, kuomet viską papasakojau mamai, tikėjausi kitokios reakcijos. Ji nepyko, jog melavau jai ir jog prisigėriau. Ji tik džiaugėsi, jog išgyvenau. Gydytojas sakė, jog buvau per plauką nuo mirties. Keletą minučių mama laikė mane stipriai apsikabinusi ir verkdama, ir tik dėkojo Dievui dėl to, jog viskas baigėsi gerai, nepaisant keleto lūžusių kaulų ir randų ant kūno.
– Vėliau važiuosiu susitikti su Amber, – taria. – Tad manau kurį laiką liksi viena, tačiau manau vėliau galėsime kur nors nueiti.
– Puiku, – linkteliu galva. – Josh, kodėl judu dar nesate kartu? – paklausiu žvelgdama į jį. Žinau, jog jie patinka vienas kitam ir iš Josh pasakojimų, jie dažnai leidžia laiką kartu. Jiedu elgiasi kaip pora, tik neįtvirtina to.
ką manooot?😁
Stengsiuos kelti dažniau dalis,
NEPAMIRŠKITE PASPAUSTI ŽVAIGŽDUTĖS⭐️
👇🏿
