Sėdime virtuvėje. Su kavos puodeliu rankoje stebiu, kaip priešais mane sėdintis Zayn su mažu vaikišku šaukštu maitina jam ant kelių sėdinčią juodaplaukę mergaitę. Stebiu jį šypsena. Šiandien jis daro viską, ką įprastai darau aš. Lucy šįryt nuo jo nesitraukia nei per žingsnį. Ji Zayn mato įprastai keletą kartų per savaitę bei dažnai apsiverkia, kuomet jis išeina, nuolat jo ilgisi, tad šis rytas jai kitoks. Mums visiems kitoks. Tačiau, regis, visi esame laimingi. Norėčiau, jog toks būtų kiekvienas mano rytas, bet apie tai galvoti dar anksti. Praėjo pusantrų metų. Negalime pradėti gyventi kartu ir elgtis lyg niekur nieko. Mums reikia laiko.
- Kaip tavo mama? - paklausia pakėlęs galvą į mane. Giliai atsidūstu.
- Mažai bendraujame, - tariu. - Tačiau ji tavęs nekenčia, - atvirai pasakau. - Netgi labiau nei anksčiau.
- Aš taip pat, - sumurma.
- Bendraujame mažiau, nes nebegaliu to klausyti, - ignoruoju jo žodžius. - Kiekvieną kartą, kuomet susitinkame, ji nepamiršta paminėti, jog ji buvo įsitikinusi, jog taip ir bus. Jog galiausiai liksiu viena su Lucy. - Zayn veide pasirodo kaltė, jis trumpai nuleidžia akis. Ir liūdnai šypteli. - Ji, regis, jaučia malonumą taip kalbėdama apie tave šalia manęs. Ir Lucy. Nuolat kartojai jai tokius dalykus kaip tavo tėtis toks idiotas, tačiau tu bent jau turi mane, - pasakau imituodama mamos balsą. - Ji įsivaizduoja save esant labai gera močiute. Anaiptol.
Visa tai mane pykdo. Negaliu pakęsti, jog mama taip elgiasi. Vietoje to, jog galėčiau su ja pakalbėti ir sulaukti pagalbos bei patarimų, turiu išklausyti, koks mano buvęs vaikinas, apie kurį ji beveik nieko nežino, blogas. Tačiau tai, ko ji nedarė, darė Zayn mama. Ji labai laiminga tapusi močiute, ir, nors ir negali dažnai matytis su Lucy, dažnai paskambina paklausti, kaip mudvi laikomės, ir ar mums reikia kokios nors pagalbos.
- Džiaugiuosi, jog Lucy nieko nesupranta, - priduriu.
- Tačiau ji teisi. - pasako.
- Dar ji kiekvienąkart sako, jog turėčiau neleisti jums matytis.
Matau, kaip Zayn nuleidžia akis į dukrą. Akimirką tylime. Šie mano žodžiai nuskamba išties skaudžiai.
- Ačiū, jog taip nepadarei, - sumurma.
- Negalėčiau, - tariu. - Žinau, kaip sunku yra augti tik su vienu iš tėvų. O ir tu visad rodei norą matytis ir rūpintis ja. Negalėjau iš judviejų atimti vienas kito. Tai būtų nesąžininga.
- Tačiau aš niekad nebūčiau jūsų palikęs. Štai dėl ko klysta tavo mama. Niekada nebūčiau net pagalvojęs apie tai. Negalėjau pakęsti, jog negaliu judviejų matyti kada panorėjęs. Jog tu turi viena rūpintis Lucy. - negarsiai pasako. - Ypač, kuomet turėdavau išeiti iš tavo namų žinodamas, jog dabar tu viena praleisi visą dieną viena su ja. Visada atrodydavai tokia pavargusi, o aš negalėdavau nieko dėl to padaryti. Vis atsisakydavai mano pagalbos.
Žinau, jog visą šį laiką tai jį kankino. Dar kai laukiausi, kuomet vis netikėtai susitikdavome, Zayn nuolat prašydavo, jog grįžčiau atgal į jo namus. To paties tik kur kas dažniau prašė, kuomet gimė Lucy. Jis sakė, jog galėčiau miegoti ir būti kitame kambaryje, jog tik jis galėtų būti šalia ir man nereikėtų visko daryti vienai. Tačiau aš nepasidaviau.
- Ji netrukus užmigs, - pakeičiu temą matydama, kaip pavalgiusi Lucy pradeda trintis akis savo mažomis putliomis rankomis. - Užmigdysiu ją ir netrukus ateisiu.
Atsistoju ir apėjusi stalą švelniai paimu iš jo rankų dukrą, kuri pradeda tiesti rankas į Zayn, o mudviems pradėjus eiti iš virtuvės, ir pravirksta. Lucy galvoja, jog jis ir vėl išeis. Matau, kaip juodaplaukis šypteli ir atsistojęs prieina prie mūsų.
Kiek vėliau Lucy užmiega, o mudu sėdime ant lovos, su Zayn užsakytu maistu. Šiandien jis norėjo, jog nieko neveikčiau. Nesipriešinau, pailsėti man neprošal. Tad dabar sėdime susiglaudę priešais filmą, mano galva jam ant peties, o ranka apsikabinusi mane. Tačiau daugiau kalbame nei žiūrime.
- Girdėjau, jog kai kurios moterys po nėštumo priauga svorio. Kodėl tau nutiko priešingai? - paklausia susirūpinęs. - Ar tu nevalgai?
Aš ir pati tai pastebėjau. Tačiau tikrai nesiskundžiu. Man patinka, kaip dabar atrodau.
- Valgau, - linkteliu galva. - Na, bent jau stengiuosi. Kartais pamirštu arba neturiu apetito. Visą dieną praleidžiu su Lucy ir ji šiuo metu yra mano prioritetas. Negaliu pakęsti netvarkingų namų, tad, kol ji miega, tvarkausi. Taip kartais ir lieku beveik nevalgiusi.
- Rebecca, juk negali pamiršti savęs, - jis delnu patrina man petį.
- Žinau, viskas gerai.
Zayn atsidūsta.
Kilsteliu galvą ir atsisuku į jį. Akimirką stebiu jį. Pasiilgau Zayn. Myliu jį ir neįsivaizduoju, jog galėtų būti kitaip, nors vis dar ir jaučiu nuoskaudą dėl to, ką jis padarė. Pamenu, kaip, ypač vakarais, gulėdavau lovoje ir pravirkdavau galvodama apie jį. Tačiau privalėjau susiimti. Ne tik dėl savęs. Dėl to ir nežiūriu į mudu taip rimtai ir noriu palaukti, kol žinosiu, jog tikrai galiu juo pasitikėti.
Trumpai pabučiuoju Zayn priversdama vaikiną šyptelėti, o tada ir vėl atsiremiu į jį. Užsimerkiu. O tuomet prisimenu mamą. Nekalbėjome jau daugiau nei mėnesį. Kada nors ji vis tiek turės sužinoti, apie jį. Juk negalėsiu slėpti amžinai. Galiu tik įsivaizduoti, kokia laiminga ji bus. Be abejo, tai ne jos reikalas ir man ne dešimt metų, tačiau žinau, jog ji neužsičiaupdama kalbės apie jį, ir kokia nelaiminga aš būsiu su juo. Tačiau dabar dėl to nesirūpinsiu ir nepasakosiu jai nieko tol, kol galėsiu to išvengti. Dabar esu laiminga, o tai svarbiausia.
* * *
kaip gražu viskas 😛😛
parašykit, ką manooot! 😋👇🏽
