Ryte Zayn randu svetainėje. Per televizorių jis įjungęs filmuką, kol Lucy and kilimo žaidžia ir žiūri. Pasisveikinu su juo, bet Zayn tyliai atsako kažką sumurmėdamas. Atsidūstu. Tai negali taip ilgai tęstis. Aš jam atleidau ir už kur kas blogesnius dalykus.
- Zayn, negali manęs ignoruoti dienomis ir prašyti apsikabinti naktimis, - tariu ir neiškentusi prieinu arčiau ir atsisėdu vaikinui ant kelių, ranka apkabindama jo kaklą. - Žinau, kad jautiesi įskaudintas, bet prašau, liaukis galvojęs apie tai. Atsiprašau už tai, ką pasakiau.
Netrukus pajuntu, kaip Zayn rankos atsargiai lėtai apsiveja mano liemenį. Švelniai spusteli mane glėbyje. Vaikinas atsargiai priglaudžia galvą man prie krūtinės. Šyptelėjusi stipriau apkabinu jo kaklą ir skruostu prisiglaudžiu jam prie viršugalvio.
- Atleisk, - tyliai sumurma. - Pernelyg jautriai sureagavau.
Švelniai delnu glostau jam nugarą, kol jaučiu jo rankas vis tvirčiau, bet ne per stipriai, spaudžiant mano liemenį. Užsimerkiu.
- Visai ne, - atsakau. - Aš būčiau sureagavusi taip pat.
Sėdime taip kurį laiką tylėdami. Nenorime atsitraukti, bet vis dėlto turime, nes pajuntame Lucy visai šalia. Ji mėgina užlipti mums ant kelių. Zayn šiek tiek atsitraukęs nuo manęs paima ją ir pasodina man ant kelių. Dabar jis laiko mus abi. Lucy prisiglaudžia prie manęs. Jai tik reikėjo dėmesio.
- Atleisk, jog tai pasakiau. - darkart tariu. - Tik pažvelk į judu, tu esi labai geras tėtis Lucy ir džiaugiuosi, jog su tavimi ir niekuo kitu turiu ją. - jis švelniai šypteli. Noriu, kad jis tai žinotų.
Šiek tiek palinkstu ir trumpai pabučiuoju vaikiną. Praėjo vos dvi dienos, bet atrodo, jog taip ilgai to nejutau... Vos atsitraukiu, matau, kaip Lucy šiek tiek pasitraukia nuo manęs ir savo mažais delnais suima Zayn veidą. Tuomet lūpomis prisiglaudžia jam prie smakro, mėgindama atkartoti mane. Nusišypsome. Vaikinas priglaudžia lūpas dukrai prie nosies. Ir vėl laiminga šeima...
Taip, kartais jam ne viskas pavyksta, tačiau aš, kaip ir jis, taip pat turiu dar daug ko išmokti. Aš taip pat turėdavau visokių dienų. Kartais viskas pavykdavo puikiai, o kartais nesugebėdavau Lucy nuraminti nė akimirkai. Tuomet verkdavome abi. Tačiau nelaikau mūsų labai prastais tėvais. Stengiamės dėl Lucy, ji visad su mumis, ir akivaizdu, kad yra labai laiminga. Yra kur tobulėti, bet tikrai nesame blogi. Na, bent jau taip manau.
- Norėčiau aplankyti mamą, - tariu.
- Kada? - Zayn kilsteli akis į mane.
Žinau, kad ji prašė manęs nesijaudinti dėl jos, ir man visai neblogai sekasi. Mudvi kasdien kalbamės telefonu ir mama mane kaskart nuramina sakydama, jog jai viskas gerai. Tačiau nemačiau jos kurį laiką. Dabar, kai ji mėgsta Zayn ir tarp mūsų pagaliau viskas gerai, noriu dažniau su ja matytis.
- Nežinau, - gūžteliu pečiais. - Tavo mama taip pat prašė atvažiuoti dažniau.
- Nori važiuoti ir pas mano tėvus? - nestipriai suraukia juodus antakius.
- Būtų gražu. Kaip manai, kaip jie jaustųsi, jeigu aplankytume mano mamą, tačiau pamirštume apie juos?
Zayn pavarto akis ir atsidūsta.
- Geriau pažiūrėk, ką ją vakar išmokiau, - nukreipia temą, paimdamas Lucy nuo mano kelių ir pastatydamas ją ant žemės. Jaučiu, jog vaikinas vieną ranką vis dar laiko man ant liemens. - Ar gali atnešti savo knygą? - švelniai paprašo ir Lucy, regis, iškart supratusi, ko jis nori, nubėga ir paima ant kilimo padėtą vaikišką knygutę, su gyvūnų paveikslėliais. - Ar parodysi, kur katė? - paprašo, kuomet ji grįžta prie mūsų. Lucy iškart atsisėda ant kilimo, kad jai būtų patogiau atversti reikiamą puslapį. Šiek tiek užtrunka, kol jos maži pirštai varto storus knygos lapus. Pagaliau ji atverčia reikiamą lapą ir pirštu rodo į sėdinčios katės nuotrauką. Nusišypsau. - o kur triušis? - sako Zayn, bet Lucy parodo į ant sofos padėtą savo žaislą.
