// Rebecca
Pastarosios dienos man tik darkart įrodė, jog Zayn išties yra geriausia, kas man galėjo nutikti. Visą šį laiką jis buvo itin paslaugus ir geras, o aš gaudavau visą jo dėmesį ir nė karto neturėjau galimybės suabejoti savo pasirinkimu pasilikti vaiką. Regis, Zayn išties laimingas. Jis įkalbėjo mane nuo greičiau apsilankyti pas gydytoją ir vakar pagaliau tai padariau ir sužinojome, jog laukiuosi jau septynias savaites. Pasijutau kur kas geriau sužinojusi, kad Zayn nepyksta. Pradžioje jis buvo sutrikęs visai kaip ir aš, tačiau dabar jis išties džiaugiasi, o kartu su juo ir aš.
Apie tai nežino nei mano, nei Zayn šeima, tačiau nesijaudinu dėl to, kaip tai reiks pranešti Zayn tėvams. Labiau už visą bijau savo mamos reakcijos. Mudvi ir taip nedaug kalbamės pastaruoju metu, ji vis laikosi savų principų dėl Zayn, tad sužinojusi, jog taps močiute, tikriausiai apskritai liausis su manimi kalbėjusi. Ir viskas tik todėl, kad anksčiau Zayn nebuvo idealus... Tačiau mama nesupranta, jog dabar jis visai kitoks. Skaudu žinoti, jog negalėsiu su mama nėštumo metu pasitarti, kaip geriau elgtis ar gauti kokių patarimų iš jos, ar paprašyti pagalbos pagimdžius. Tolstame viena nuo kitos, nors kažkada buvome tikrai artimos. Norėčiau, kad ji Zayn matytų mano akimis, tuomet suprastų, apie ką kalbu. Jis nemėgina pasinaudoti manimi, jei norėtų, būtų palikęs mane vos gavęs, ko norėjo, tačiau Zayn nepaliko manęs net sužinojęs, jog laukiuosi. Jis nebe toks, koks buvo anksčiau. Ar ji kada nors tai supras?
- Ar nori ko nors? - išgirstu vaikino balsą ir atsisukusi pamatau jį įeinantį į svetainę. Papurtau galvą šyptelėdama.
- Verčiau ateik pats, - tariu priversdama jį taip pat šyptelėti.
Zayn atsisėda ant sofos šalia, tačiau rankomis apsikabinusi jo kaklą priverčiu vaikiną atsigulti kartu su manimi ir galvą padėti man ant krūtinės. Jaučiu, kaip Zayn ranką uždeda man ant pilvo, nors jo dar net nesimato. Nesugebu sulaikyti šypsenos. Maniau, jog susipyksime, jog Zayn nenorės su manimi būti, jog mudu išsiskirsime, tačiau išties niekad nesijaučiau labiau laiminga. Jis bus tėtis, aš būsiu mama ir visai nesvarbu, kad mums vos dvidešimt ir neturime patirties. Zayn mane įtikino, jog viskas bus gerai ir aš juo tikiu. Mums viskas bus gerai.
Švelniai glostau juodus vaikino plaukus, kol mudu tyliai kalbamės. Myliu jį. Tikrai myliu ir žinau, jog jeigu kada nors kas nors nutiktų ir mudviejų keliai išsiskirtų, būtų be galo sunku. Vien galvoti apie tai nesmagu.
- Tikrai nieko nenori? - po kurio laiko paklausia šiek tiek pasikėlęs ir pažvelgęs į mane.
- Ne, Zayn, - ir vėl papurtau galvą. - Viskas gerai, - jis galvą grąžina atgal ant mano krūtinės.
Jaučiu, kaip vaikino delnas švelniai glosto mano pilvą. Galiu tik įsivaizduoti, koks geras tėtis jis būtų...
- Ar gali patikėti, jog jau už keleto mėnesių akivaizdžiai matysis nėštumas? - girdžiu Zayn ramų duslų balsą.
- Išties neįtikėtina, - tariu tyliai. - Tačiau viskas bus gerai, argi ne? - darkart paklausiu, nors ir žinau jo atsakymą.
- Žinoma, - juodaplaukis pakelia galvą, kad rudomis akimis pažvelgtų į mane. - Kas blogo gali nutikti? Viskas bus gerai, - vaikinas palinkęs arčiau suliečia mudviejų lūpas. - pažadu, - negarsiai ištaria atsitraukęs. - Eime miegoti, - šypteli.
Viskas bus gerai...
* * *
sveiikos😋
ką manoot? bus viskas gerai ar ne?🙃☺️
