Stoviu laukdamas, kol atsidarys Rebeccos buto durys. Ir netrukus tai įvyksta. Priešais mane stovi juodaplaukė ant rankų laikydama Lucy. Ji pasitraukia ir aš įeinu. Mergina nepažvelgia į mane, regis, vengia akių kontakto. Pasisveikinu, bet ji tik nuleidusi galvą kažką sumurma. Paduoda man Lucy. Ne. Nenoriu, jog viskas būtų ir vėl kaip anksčiau. Kuomet susitikdavome tik dėl Lucy.
- Rebecca, - tariu, sekdamas ją į virtuvę.
- Ką? - atsiliepia atsisėdusi ant kėdės ir paimdama puodelį su kava. Ji ištarė vos vieną žodį, tačiau užtenka, jog suprasčiau, kad ji verkė. Balsas tylus ir prikimęs.
- Ar galime pasikalbėti? - atsargiai paprašau.
- Apie ką nori pasikalbėti? - paklausia atsidususi, vis dar tyliu ir pavargusiu balsu.
Mergina pakelia galvą į mane. Staiga pasijuntu dar blogiau. Rebeccos juodos akys paraudę ir patinę. Atrodo, miegojusi nedaug.
- Rebecca, - atsidūstu, negalėdamas žiūrėti į ją tokią. Ypač kai žinau, jog kaltas aš. - Atleisk dėl vakar, - sumurmu. - Žinau, jog buvau neteisus ir elgiausi blogai. Tačiau... - keletą sekundžių tyliu. - Nenoriu, jog manytum, kad nepasitikiu tavimi. Tai netiesa. Pasitikiu tavimi labiau nei bent kuo. Tai aš kaltas, suprantu tai. - Paimu kėdę ir atsisėdu šalia Rebeccos.
- Zayn, aš pavargau tau įrodinėti, kad aš nesiruošiu susirasti nieko kito. Padaryčiau tai, jei tik norėčiau. - taria. Jos ramus balsas varo mane iš proto. Ji kalba taip ramiai lyg nusivylusi manimi. - Mes turėjome vos kelias gražias dienas kartu. Aš nebenoriu daugiau dėl tavęs verkti.
- Niekada nenorėjau tavęs tyčia įskaudinti. Nedarau taip specialiai, - sumurmu žinodamas, jog tai silpnas argumentas. Atsargiai uždedu ranką Rebeccai ant pečių. - Tai nutinka, nes pirmiau padarau, o tik vėliau pagalvoju, ar tai teisinga. Dažnai klystu ir net nepažadu, kad viskas visada bus gerai, tačiau patikėk manimi, mažiausiai ko noriu, tai prarasti tave. Dar kartą.
Jaučiu, kaip Rebecca atsidūsta ir nieko nesakiusi galvą atremia man į petį. Matau, kaip švelniai paima man ant kelių sėdinčios Lucy delną.
- Atsiprašau už tai, ką pasakiau vakar, - sumurma ir atsitraukusi pažvelgia į mane. - Neturėjau tau prikaišioti to.
Švelniai papurtau galvą ir lūpas priglaudžiu merginai prie kaktos.
- Neatsiprašinėk dėl nieko, - tariu.
- Noriu, jog suprastum, kad tarp manęs ir Alex nieko nėra ir nebus. - negarsiai sako. - Neprašau, kad judu būtumėt draugai ar dar kas, nors tai būtų puiku, prašau tik, kad nesielgtum taip. Alex mano draugas, jis buvo su manimi, kai nebuvai tu.
- Jis geresnis, žinau, - sumurmu. Žinau, jog su juo ji būtų kur kas laimingesnė.
- Ne, - Rebecca švelniai papurto galvą šyptelėdama. - Sakyčiau brandesnis. Tik tiek. Per tiek laiko pasikeitė visi išskyrus tave, - nestipriai nusijuokia. - Jei tavo vietoje būtų buvęs jis, nebūtų taip elgęsis. Tačiau, jeigu norėčiau Alex, ir būčiau su juo. Bet taip nėra.
Šypteliu. Tačiau aš nežinau, kaip su tuo tvarkytis. Negaliu įsivaizduoti, jog galėčiau ramiai matyti juodu taip draugiškai besikalbant.
- Ar viskas gerai? - paklausiu, kuomet Lucy mano rankose inkšti ir netrukus pravirksta.
- Šiandien buvo sunki naktis, - atsidūsta mergina. - Abi nedaug miegojome. Lucy beveik visą naktį verkė. Dabar ji jau tikriausiai nori miego.
- Kodėl?
- Panašu, jog tai dėl dantų. - taria.
Ir vėl pasijuntu blogai. Rebecca visa tai turi išgyventi viena. O aš praleidžiu tiek nedaug laiko su jomis, jog visa net nepagalvojau apie tai. Vaikams auga dantys. Na žinoma. Praleidžiu tiek daug svarbių Lucy augimo etapų... Niekada nesiliausiu žavėjęsis Rebecca. Ji viską daro visiškai viena, išlieka kantri ir niekad nesiskundė dėl to, kaip jai sunku. Tačiau taip norėčiau visą laiką būti šalia. Jog kartu galėtume pro visa tai praeiti.
- Paguldysiu ją, - ji paima iš mano rankų dukrą. Atsistoju kartu su ja.
- Pamiegok ir pati, - sakau. - Atrodai pavargusi. Pabūsiu su jumis.
- Tikrai? - Rebecca atsisuka į mane mums įėjus į miegamąjį. - Aš galiu palaukti vakaro.
- Ne, - papurtau galvą. - Pamiegok.
Ji paguldo Lucy į lovos vidurį, pati atsigula šalia jos, o aš iš kitos Lucy pusės. Tad Lucy viduryje. Rebecca galvą padeda ant mano ištiestos rankos ir užkloja mus pledu. Švelniai glosto rimstančią mergaitę viduryje, kol ši užmiega prisiglaudusi prie Rebeccos. Man patinka jas jausti taip arti.
Suprantu, jog galiausiai ir pats užsnūdau, kuomet pramerkti akis priverčia šalia judanti Lucy. Rebecca vis dar miega. Stebiu viduryje vis dar gulinčią ir su savo pirštais žaidžiančią Lucy. Galiu įžvelgti tiek daug panašumų tarp Rebeccos ir jos. Esu beveik įsitikinęs, jog paaugusi Lucy bus dar panašesnė į ją. Ir jos abi turi tokias pat juodas dideles akis, kurias taip myliu. Rebecca ir Lucy - patys svarbiausi žmonės mano gyvenime. Myliu jas labiau už viską. Taip, kaip dar nemylėjau nieko. Niekada.
Tik bijau, jog Rebeccai netrukus atsibos man dalinti šansus. Bijau, kad ji supras, jog neverta, nes niekas nesikeičia. Nes aš vis dar elgiuosi taip pat kvailai ir neapgalvotai. Bijau, jog galiu jos neteikti visam.
* * *
sveiiikos ;p👋🏽
šita dalis šiek tiek lameeee gavosi, kita, tikiuosi, bus įdomesnė ŠiEk TiEk 😛😛
VOTE⭐️
