// Zayn
Sėdžiu svetainėje su telefonu rankoje vis žvilgčiodamas į laiką. Rebeccos nėra jau keletą valandų. Dabar labiau už viską bijau, kad ji nesugrįš. Tačiau ji pažadėjo.
Dėl jokio savo poelgio dar nesu taip savęs nekentęs kaip dabar. Net jei ir Rebecca sugebės man kada atleisti, aš niekada to nesugebėsiu. Niekada negalėsiu sau atleisti už tai. Ji nenusipelnė to, kaip su ja elgiuosi, o aš nenusipelniau jos. Ji nusipelnė kur kas geresnio, o aš niekada, kad ir ką bedaryčiau, nebūsiu pakankamai geras jai. Nieko taip nebijau, kaip ir vėl prarasti Rebeccą, tačiau taip pat manau, jog be manęs jai geriau. Jei nebūčiau mėginęs jos susigrąžinti, ji būtų susiradusi kitą vaikiną, galiausiai būtų laiminga. Aš niekad nebūsiu laimingas be jos, tačiau žinau, jog jai taip būtų geriau. Tačiau viską padaryčiau dėl jos laimės.
Pajuntu, kaip lengviau atsidūstu, kuomet išgirstu rakinamas namų duris. Ji grįžo. Nežinau, ar turėčiau eiti pas ją. Rebecca vengia manęs. Visgi atsistoju. Koridoriuje pamatau ją rengiantis. Pamačiusi mane, Lucy nusišypso ir tiesdama rankas į mane, eina link manęs. Paimu ją ant rankų. Bent jau ji noriai būna su manimi...
- Ar valgysi? - paklausiu merginos.
- Ne, ačiū, - tyliai sako nepakeldama akių į mane.
- Rebecca...
- Aš ne alkana.
Daugiau nieko nesakiusi ji nueina. Laiptais užlipa į viršų ir užsidaro kambaryje. Be abejo ne mūsų. Giliai atsidūstu. Matau, kaip mano rankose Lucy merkiasi akys. Kol nešu ją į jos kambarį, užmiega.
Vėliau, keletą valandų vartausi lovoje negalėdamas užmigti. Negaliu užmigti, kuomet Rebeccos nėra šalia. O į galvą lendančios mintys taip pat nepadeda. Neapykanta sau nepraeina ir nepraeis. Žmogus, kurio labiausiai nekenčiu, esu aš pats. Ir negaliu to pakeisti.
Giliai atsidūstu ir išlipu iš lovos. Tikiuosi, jog Rebecca dar ne miega. Tamsoje prieinu kambarį, kuriame yra ji, ir sustoju. Keletą akimirkų dvejoju žinodamas, kad ji nenori su manimi kalbėti. Visgi nusprendęs pamėginti, tyliai palenkiu durų rankeną ir pradarau duris. Pamatau tamsoje lovoje į kamuoliuką susisukusią merginą. Išgirdusi mane, sukruta. Reiškia, nemiega.
- Rebecca, - tyliai tariu, dar nenusprendęs, ką jai pasakysiu.
Mergina atsisėda lovoje. Įjungiu šviesą kambaryje, priversdamas mus abu šiek tiek prisimerkti, kol priprantame prie šviesos. Iškart pastebiu Rebeccos paraudusias akis ir šlapius skruostus. Verkė. Ir vėl per mane. Negaliu į ją tokią žiūrėti. O dar neseniai buvome tokie laimingi... Priėjęs arčiau pastebiu ir nedidelę mėlynę kiek žemiau jos skruosto, ties žandikauliu. Kaip galėjau tai padaryti? Kaip galėjau nuskriausti ją? Merginą, kurią myliu?
Atsisėdu ant lovos krašto. Po antklode surandu Rebeccos delnus. Ji nieko nedaro, kuomet suimu juos. Nepatraukia savo rankų. Tikriausiai,geras ženklas.
- Atsiprašau, Rebecca, - sumurmu lūpas priglausdamas prie merginos delnų. Švelniai perbraukiu per mėlynę ant jos riešo. Mėlynę, kurią paliko mano pirštai. Ji nenusipelnė, jog su ja taip elgčiausi. Aš priverčiu ją tik verkti. - Tikrai.
Jaučiu, kaip Rebecca vieną delną švelniai perbraukia man per skruostą. Pakeliu akis į merginą. Jos ašarotos juodos akys taip pat žvelgia į mane.
- Negalėsiu tau atleisti, jei tai kada pasikartos, Zayn. Tai paskutinis kartas. - taria rimtai, tačiau tyliai. Vis dar trūkinėjančiu balsu. Greitai papurtau galvą.
- Tau nereikia to sakyti, - atsisėdu arčiau jos. - Tai niekada nepasikartos. Pažadu, - pagaliau atsargiai apkabinu ją.
Jaučiu kaip mano kūnas virpa. Dar nepraradau jos. Stipriai laikau ją, smakrą uždedu jai ant viršugalvio. Kurį laiką taip sėdime. Jaučiu, jog Rebecca tyliai verkia. Glostau jai nugarą.
- Ar grįši į mūsų kambarį? - tyliai paprašau.
- Nenoriu šiąnakt niekur eiti. - negarsiai taria. Atsidūstu. Ji, rodos, vis tiek ne itin nori būti su manimi. Atsitraukiu.
- Tuomet... - pradedu, bet ji nutraukia mane.
- Lik šiąnakt čia, - pasiūlo.
Pagaliau prisiverčiu šyptelėti. Vis dėlto ji nori su manimi būti. Greitai linkteliu ir išlipęs iš lovos išjungiu kambaryje šviesą. Rebecca atsigula ir aš šalia jos.
- Kas nutiko tą naktį? - paklausiu atsisukęs į ją.
- Nežinau, - mergina atsidūsta. - Aš ir pati nesupratau.
- Ar mes susipykome?
- Susiginčijome. Tačiau tu pasakei tiesą. Iš dalies, tikriausiai aš ir pati kalta. - taria. Nestipriai suraukiu antakius. Ji kalta?
- Ką pasakiau? - paklausiu žvelgdamas į ją tamsoje.
- Pasakei, jog mudu tiek laiko praleidome dviese, o aš nepalieku tavęs ramybėje, kuomet mudu vos vieną vakarą esame ne kartu. - sumurma. - Tai tiesa.
- Ne, - greitai papurtau galvą. - Rebecca, kad ir ką be padaryčiau, tu vis vien randi būdą kaip mane pateisinti, ir apkaltinti save. Tu dėl nieko nekalta. Tai tik mano kaltė. Tu jaudinaisi, o aš elgiausi kaip idiotas.
- Kodėl nekėlei man telefono? - tyliai paklausia. - Aš bijojau, jog... ir vėl kas nors nutiko. - pripažįsta.
- Atleisk, - tariu. Nepykstu, kad ji nepasitiki manimi. Rebecca turi tam priežastį. - Ir pats norėjau paskambinti tau, pasakyti, jog nelauktum manęs. Tačiau niekur neradau telefono. Maniau palikau jį namuose, pasirodo, jis visą laiką buvo mašinoje. Todėl nekėliau. Tačiau nebuvo jokios kitos merginos, jei dėl to nerimauji. Tikrai...
- Žinau, - ji linkteli, neleidusi man pabaigti.
- Atsiprašau už tai, ką pasakiau. - atsidūstu stebėdamas jos veidą. Pagaliau nešlapius skruostus. - Niekad nenorėjau įskaudinti tavęs. Ypač taip, - kilsteliu ranką ir delną švelniai priglaudžiu jai prie skruosto, kur, nors ir dabar nematau, tačiau žinau, jog yra mano padaryta mėlynė. - Tai nepasikartos.
- Tikiuosi, - Rebecca silpnai šypteli.
- Galiu? - paklausiu kilstelėjęs ranką.
Užuot atsakiusi, ji pati prisiglaudžia prie manęs. Ištiesiu ranką ir ji atsigula ant jos. Tačiau jaučiu, kad Rebecca vis dar yra įsitempusi. Lūpas priglaudžiu jai prie kaktos. Gera jausti Rebeccą šalia, tačiau jaučiu, jog išsimiegoti nepavyks. Noriu į mūsų kambarį, į patogią lovą. Tačiau geriau jau čia su Rebecca, nei vienam ten.
Jaučiu, kaip mergina netrukus užmiega. Džiaugiuosi, jog viskas gerai, tačiau šįkart nesijaučiu laimingas. Vis vien jaučiuosi siaubingai dėl to, ką padariau. Tačiau nusprendžiu, jog daugiau neleisiu sau jos skaudinti. Tai paskutinis kartas. Jei dar bent kartą ją įskaudinsiu, neleisiu jai būti su manimi. Tačiau aš žinau, pažadu jai ir sau, kad daugiau ji neverks dėl manęs.
* * *
sveiiikos👋🏽♥️
tikiuooosi nemiegat darr😛
parašykit, ką manot🫶🏼
voteee⭐️
