// Rebecca
Giliai įkvepiu stovėdama priešais mamos namų duris. Jaučiu vaikino delną švelniai glostantį mano nugarą. Zayn nieko nesako, nes supranta, jog jaudinuosi ir nenori spausti manęs. Galiausiai kilsteliu ranką ir nuspaudžiu durų skambutį. Jau netrukus atsirakina durys ir priešais mus stovi mama.
Nespėju sureaguoti, kaip ji rankomis stipriai apsiveja mane. Nestipriai suraukiu antakius sutrikusi ir nesitikėjusi to, tačiau taip pat apkabinu ją. Mama manęs nepaleidžia kurį laiką. Laiko apsikabinusi ir nieko nesako. Mane valdo dvejopi jausmai. Džiaugiuosi, jog viskas, regis, pasikeitė ir ji gali būti su Zayn, kalbėti apie jį pagaliau ne su pasišlykštėjimu. Tačiau taip pat ir sunku tuo patikėti. Niekad nebuvau mačiusi, jog žmogus taip greitai pakeistų nuomonę. Galbūt ji pasikalbėjo su kokia drauge, kuri pasakė, jog mama elgiasi neteisingai? Juk negali būti, kad ji viena ėmė ir permąstė man pasakytus žodžius ir suprato, jog buvo neteisi. Pažįstu savo mamą ir žinau, jog ji nėra iš tų žmonių, kurie nusileistų savo principams. Ji nepripažins, jog klydo, ir supratusi, jog yra neteisi, ji vis vien mėgins įrodyti priešingai. Tuomet kas pasikeitė dabar?
Pagaliau atsitraukusi, mama šypteli ir pasisveikina su Zayn. Šyptelėjo. Ne pažvelgė su panieka, o šyptelėjo. Niekada prie to nepriprasiu.
- Lucy! - švelniai sako ir plačiau nusišypsojusi ji pasilenkia ir ant rankų pakelia mergaitę. Einame paskui ją į virtuvę. Žvilgteliu į Zayn, kuris eidamas šalia, uždeda ranką man ant nugaros. Trumpai šypteliu vaikinui. - Ruošiausi gerti arbatą. Kaip jūs? Ar norite ko nors? - paklausia atsisukusi į mudu.
- Aš taip pat išgersiu arbatos, - linkteliu.
- Zayn? - mama žvilgteli į vaikiną.
- To paties, - greit pasako.
Atsisėdusi stebiu, kaip ji viena ranka išima tris puodelius. Pasiūlau palaikyti Lucy, kol ji baigs, tačiau mama sako, jog viskas gerai.
- Iš tiesų nesitikėjau, jog sutiksite atvažiuoti, - taria atsidususi mama, kuomet ji atsisuka į mus. - Ačiū.
Šypteliu. Pasijuntu šiek tiek blogai. Nors su manimi ir Zayn ji nesielgė labai gerai, tačiau mėginu suprasti ją bei jos papasakotą istoriją. Po to, kai išvažiavau, ji tiek laiko praleido viena. Retai ją lankydavau. Ji turėjo keletą vaikinų, tačiau santykiai su jais trukdavo vos metus ar du. Ji taip ir nerado tėčio. Tokio, kaip jis. Tačiau vis vien neatrodo pateisinama. Jeigu taip niekada ir nebūčiau susitaikiusi su Zayn, niekad nebūčiau linkėjusi blogo Lucy. Nors santykiai su Zayn ir sudėtingi ir mudu nuolat pykstamės, žinau, jog niekad nerasiu nieko tokio, kaip jis, visai kaip mama nerado tokio, kaip tėtis. Kad ir kiek, kaip nuolat sako Amber, yra geresnių vaikinų už jį, aš visada rinksiuosi Zayn. Nors ir žinau, koks netobulas yra Zayn, niekada nepasirinksiu nieko kito, nes gerai jaučiuosi tik tada, kai šalia yra jis. Ir jeigu mudu taip būtume niekada ir nesusitaikę, visad būčiau norėjusi, jog Lucy turėtų tokį žmogų. Kurį ji myli, ir kuris myli ją. Nebūčiau pavydėjusi, jog mano dukrai pasisekė labiau nei man. Būčiau laiminga dėl jos.
- Mama, kas nutiko? - rimtai paklausiu, kuomet ji paduoda mums puodelius, o pati, vis dar laikydama Lucy, atsisėda priešais. - Kas privertė persigalvoti? - Noriu iš jos blaivios tai išgirsti.
- Jau sakiau tau, - ramiai sako. - Tik supratau savo klaidą. Žinau, kad sunku patikėti manimi, todėl nereikalauju to. Neverčiu bendrauti su manimi, jeigu nenori po visko, ką padariau. Jeigu nuspręsi, jog taip geriau, ir kad nenori daugiau su manimi kalbėti, aš suprasiu ir daugiau iš manęs nieko neišgirsi, - tyliai taria ir nestipriai atsidūsta. Nuleidžia akis į stalą. Nenoriu to. 0- Nemeluoju, Rebecca. Aš nemėginu judviejų išskirti ar jums pakenkti. Judu laimingi. Lucy laiminga, - ji žvilgteli į Lucy sau ant kelių. - Daugiau nieko ir nenoriu.
Atsidūstu. Nenoriu liautis su mama bendravusi. Noriu pasitikėti ja. Vėliau sėdime kalbėdami. Mama kalbasi ir su Zayn. Maloniai ir vis nuoširdžiai švelniai šyptelėdama. Ji klausia, ar Zayn ir toliau planuoja vis važinėti į mano namus, ir ar nepaprasčiau kraustytis gyventi kartu. Kuomet pasakome, jog tai daryti ir planuojame per ateinančias keletą dienų, mama, rodos, nuoširdžiai džiaugiasi.
Vis žvilgteliu į Lucy, kuri vis dar sėdi pas mamą ant kelių, rankose sukioja jau tuščią mamos puodelį. Nespėjame nieko padaryti, kuomet ji kilsteli puodelį ir paleidžia jį, o šukės pažyra ant stalo ir žemės. Greitai atsistojame, su Zayn norime padėti, tačiau mama greitai viską sutvarko pati. Tuomet silpnai nusijuokia.
- Visai kaip Rebecca, - su šypsniu veide žvelgia į juodaplaukę vis dar savo rankose. - Rebecca taip pat pradėdavo mėtyti daiktus, vos dėmesys nukrypdavo nuo jos. Iki trijų metų su tėčiu duodavome tik plastmasinius indus, antraip greitai namuose būtų visai nelikę indų. - dabar ji liūdnai šypteli ir nutyla. Nuleidžia akis į žemę.
Niekad pernelyg nesigilinau į mamos jausmus... Pasijuntu blogai. Mums reikėjo viena kitos... Jeigu viskas bus taip gerai kaip yra dabar, manau, galėsime pagaliau atvirai pasikalbėti. Noriu pagaliau turėti tokius santykius su mama.
Po daugiau kaip valandos, kuomet ateina laikas važiuoti namo, mamos rankos ir vėl stipriai mane apsikabina. Regis, nenori greitai paleisti. Ji atsisveikina su mumis. Vos išėjusi iš mamos namų ir įlipusi į mašiną, pajuntu ašaras akyse. Giliai atsidūstu. Zayn ranką uždeda man ant kelio ir švelniai spusteli. Uždedu savo delną ant jo.
- Kaip jautiesi? - tyliai paklausia.
- Nežinau, - atsidūstu ir gūžteliu pečiais. - Viskas gerai, tik kiek keista. Noriu namo.
- Važiuokime, - švelniai sako.
- Ar galime šiąnakt nakvoti tavo namuose?
Keletą kartų, kuomet nuvežę keletą daiktų į jo namus, per ilgai užsisėdėjome ir buvo pernelyg vėlu grįžti, o Lucy jau buvo pavargusi, nusprendėme nakvoti ten. Vos kelios naktys ir aš visiškai pripratau ir vėl būti ten. Mūsų su Lucy daiktų jo namuose vis daugėja ir dabar jau savo bute nebesijaučiu kaip namuose. Dabar kur kas geriau jaučiuosi Zayn namuose, kuriuos jau greitai vadinsime mūsų.
- Žinoma, - vaikinas šypteli. Jį taip pat džiugina ši mintis.
- Ar tiki tuo, ką ji sakė? - negarsiai paklausiu.
- Nežinau, - Zayn atsidūsta. - Neužteks vieno susitikimo, jog galėčiau ja patikėti. Verčiau dabar negalvok apie tai ir neapkrauk savęs.
Ir likusį vakarą mudu daugiau nekalbame apie mamą. Negalvojame apie tai. Lucy užmigus, vakarą praleidžiame dviese svetainėje ant sofos priešais televizorių, su dar važiuojant Zayn užsakytu maistu, jog netektų laukti grįžus. Daugeliui toks laiko leidimo būdas gali pasirodyti nuobodus, tačiau mums nėra nuobodu. Su juo galėčiau taip gulėti susiglaudus, užsiklojus pledu ir tyliai kalbėtis amžinai. Su juo niekas nenuobodu. O aš su kiekviena diena darausi vis laimingesnė. Šiuo metu turiu viską, ko noriu. Jaučiu, kaip viskas pagaliau eina geryn. Regis, pagaliau atrandame pastovumą. Ir mums viskas gerai.
* * *
laaabass👋🏽♥️
ką manooot?😛
turiu šiai istorijai sugalvojusi 2 skirtingas pabaigas (pabaiga dar ne tuoj calm down) ir dar nesu 100% apsisprendusi, kuri bus iš jų 🤫
taip pat esu labaaaaai excited dėl Harry ir Kylie istorijos, jei dar domina😄 dėl to kartais stengiuosi supažindinti artimiau ir su jais. parašyyykit, jei vis dar būtų skaitančių🧐
ir paskaitykit sHe be abejo, greitai naujos dalys 😝😝😝
vote⭐️
