// Zayn
Šįryt pabundu kaip niekad anksti. Laikrodis rodo dar tik keletą minučių po šeštos valandos ryto. Apsisukęs išvystu šalia savęs ramiai miegančią merginą. Rebeccos juodi plaukai išsidraikę po pagalvę, ramus veidas atsuktas į mane. Turiu kiek mažiau nei pusvalandį, kol ji atsikels, tačiau aš nesiruošiu keltis. Atsargiai, kad Rebeccos nepažadinčiau, ranką uždėjęs ant jos liemens, švelniai prisitraukiu arčiau savęs ir trumpai priglaudžiu lūpas merginai prie kaktos. Rebecca sukruta, tačiau nepabunda. Užsimerkiu laikydamas ją, nors ir žinau, kad neužmigsiu. Mąstau.
Ką Rebecca iš tiesų galvoja apie mano pasiūlymą? Mudu paskutinėmis dienomis ir taip laiką leidžiame dviese čia, mano namuose, ji čia nakvoja, tad kodėl taip negali būti visad? Ji sakė, jog viskas pernelyg greitai. Taip, sutinku, jog kelios savaitės išties labai mažas laiki tarpas, tačiau, kita vertus, ko laukti? Aš žinau, kad nenoriu nieko kito, noriu, kad Rebecca būtų čia, su manimi. Noriu kiekvieną naktį užmigti ir pabusti šalia jos, visai kaip dabar. Atsimerkiu ir tokiau stebiu merginą. Aš noriu kiekvieną rytą matyti tokį vaizdą. Tačiau net jeigu ir pavyktų ją įkalbėti, pirmiau reikėtų pasikalbėti su Josh, jog tą patį pasiūlytų ir savo merginai. Nenorėčiau gyventi čia trise, ir su Rebecca, ir su Amber. Tačiau jos abi turi sutikti. Juk ir Rebecca nenorės gyventi ir su Josh, ir su Amber. Reikia tai nuspręsti visiems keturiems, bet pirmiau aš pasikalbėsiu su Josh.
Žinau, kad mudu dar jauni ir bus dar visko, bet aš noriu viso to su Rebecca. Mums pavyks. Kodėl neturėtų? Jeigu ir ji jaučiasi taip pat, kaip aš, mes neturime dėl ko jaudintis. Žinau, kes esame neilgai kartu, tačiau nematau tame problemos. Man nesvarbu, aš noriu būti su ja. Bet galbūt ji dar nėra tvirtai apsisprendusi dėl mūsų? Galbūt ji nežiūri taip rimtai į mudu kaip aš ir nenori to?
Vakar tarėmės, jog Rebecca jau šiandien papasakos apie mane savo mamai. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nesijaudinu. Jaudinuosi, nes žinau, kad ji manęs nemėgsta ir bus sunku tai pakeisti. Ji nenorės, jog Rebecca būtų su manimi po visko, kas nutiko. Jos mama mano, kad tik pasinaudojau jos dukra tą naktį. Taip ir buvo, tačiau aš to gailiuosi. Dabar taip nepasielgčiau ir kiek daug atiduočiau, kad tik to vakaro nebūtų buvę... Kas žino, galbūt mūdviejų santykiai būtų ėję vis geryn ir dabar jau kartu būtume ne keletą savaičių, o metus ar netgi du? Viskas būtų kur kas paprasčiau. Bet esu pasiruošęs stengtis, kad viskas klostytųsi kuo geriau. Labai tikiuosi, jog Rebecca į mus žiūri taip pat, kaip ir aš. Jeigu taip, tuomet nėra dėl ko jaudintis.
Mane iš mano minčių prikelia jos skambantis žadintuvas. Stebiu ją. Mergina akimirką nereaguoja, tačiau galiausiai, vis dar neatsimerkdama, ištiesia ranką į spintelę šalia lovos, ant kurios padėtas jos telefonas, išjungti erzinančio žadintuvo garso. Rebecca atsigula pilnai ant nugaros ir delnais perbraukia sau per veidą bei girdžiu, kaip giliai atsidūsta. Ir pats norėčiau leisti jai pamiegoti ilgiau.
Jaučiu, kaip Rebeccos rankos atsiduria ant manosios po anklode. Ji švelniai mėgina patraukti mano ranką nuo savo liemens ir tuo pačiu pagaliau atsisuka į mane. Matau, kaip ji nežymiai krūpteli pamačiusi, jog nemiegu, bet galiausiai šypteli.
– Atleisk, kad prikėliau, – ištaria mieguisu ir dar kiek užkimusiu balsu.
– Jau kurį laiką nemiegu. – pasakau jusdamas, kaip Rebecca nagais nestipriai po anklode vedžioja mano riešu.
Ji kurį laiką stebi mane, kol pagaliau šiek tiek tiek pasikėlusi lūpas priglaudžia man prie skruosto ir sumurma, jog turėtų keltis, tačiau mano ranka stipriau apsiveja jos liemenį.
– Zayn... – Rebecca švelniai pasako, tačiau jos rimtas žvilgsnis reiškia, jog paleisčiau.
Šypteliu, neketindamas to daryti, ir palinkęs arčiau jos suglaudžiu mūsų lūpas. Jaučiu, kaip jos rankos stipriai apsikabina mano kaklą ir vienos rankos pirštai įsivelia į mano plaukus. Šiek tiek atsitraukiu suglausdamas mūdviejų kaltas ir stebiu spindinčias juodas merginos akis. Dabar jau Rebecca pabučiuoja mane, tačiau taip pat greitai ir atsitraukia.
– Neturime daug laiko, nenoriu pavėluoti, – sumurma nagais nestipriai braižydama man galvą.
– Kiek turime laiko? – paklausiu ir Rebecca patraukusi ranką man iš plaukų ištiesia link savo telefono.
– Nedaugiau kaip pusvalandį, – rimtai pasako.
– Užteks, – pasakau prieš darkart pabučiuodamas ją, tačiau šįkart jau kur kas ilgiau.
Jeigu tik Rebecca sutiktų su mano pasiūlymu, šitaip galėtume pradėti ir užbaigti kiekvieną savo dieną.
Vėliau, Rebecca skubėdama eina ruoštis, aš kartu su ja. Nuvešiu ją, jeigu jau atsikėliau.
Po tokios dienos pradžios neatrodo, kad galėtų kas nors tai sugadinti. Tačiau, vis dėlto, viskas nebus jau taip puiku. Jau vakare Rebeccos mama sužinos apie mudu. Kuo labiau to nelaukiu, tuo greičiau eina laikas. Galvoju apie įvairias jos reakcijas, net apie pačias kvailiausias, ir laikas skrieja akimirksniu. Nepamenu, kada dėl ko nors taip jaudinausi.
Valandos eina neįprastai greitai, tačiau stengiuosi kaio galėdamas nukreipti mintis kur nors kitur. Tačiau tai nieko nekeičia ir štai, Rebecca jau sėdi svetainėje ant savos priešais mane su telefonu rankoje.
