Sunkiai pramerkiu akis, tačiau dėl ryškios šviesos esu priverstas ir vėl užsimerkti. Dar kart pamėginu atsimerkti, tačiau vaizdas neryškus. Keletą kartų sumirksėjęs pamatau baltas lubas. Pasukęs galvą į šoną suprantu, kad esu ligoninėje. Per atmintį prabėga prisiminimai... susidūrimas su atlėkiančiu automobiliu, merginos smilkiniu tekantis kraujas ir vėsios rankos. Kaip ji?
Po keleto minučių į palatą įeina vyras baltu chalatu. Daktaras...
"Kaip jaučiatės?" Paklausia pažvelgdamas į mane.
"Aš... Buvau su mergina... Kaip ji?" Tariu ignoruodamas daktaro klausimą.
"Ji." Vyras nusiima akinius atsidūsdamas. "Dėja, bet merginos gyvybė užgeso pakeliui į ligoninę..."
Daugiau nebegirdžiu nieko, ką jis sako. Vieninteliai žodžiai įstrigę galvoje, kad jos nebėra. Taip negali būti! Bandau atsisėsti, tačiau to padaryti neleidžia kateteris rankoje.
"Atsipirkote palyginus nestipriai. Keletas nubrozdinimų ir lūžusi ranka." Atsidūsta gydytojas. Pažvelgiu į kairiąją ranka, kuri sugipsuota.
"Ji mirė..." Ištariu pats vis išgirsdamas savo balsą. Burnoje visiškai sausa...
Gydytojui išėjus ir kažką pasakius netrukus pamatau į palatą įeinant mamą su tėčiu bei seserį.
"Ar gali tai nuimti?" Drebančiu balsu paklausiu priešais stovinčios mamos ištiesdamas jai ranką prijunktą prie kateterio.
"Zayn, tai turėtų padaryti seselė..." sumurma žvelgdama į mano ištiestą.
"Amber?" Kreipiuosi į seserį, bet ir ji atsisako man padėti.
Sugipsuotos rankos pirštais suimu kateterio laidelį ir sugniaužęs stipriai patraukiu. Adata išlėkia man iš venos sukeldama šiokį tokį skausmą, tačiau tai anaiptol neprilygsta to, ką jaučiu viduje. To negalima nusakyti žodžiais...
"Kaip tu jautiesi?" Paklausia mama atsisėsdama ant kėdės šalia lovos.
Nieko neatsakau, tik atsisėdu lovoje ir nuleidžiu kojas žemyn.
"Kaip turėčiau jaustis?" Sumurmu žvelgdamas į vietą, kur neseniai buvo kateteris. Dabar čia kaupiasi raudoni kraujo lašeliai. "Ji mirė."
"Kas mirė?" Sumikčioja.
"Rebecca." Žvelgiu į vieną tašką grindyse. "Nužudžiau ją."
"O Dieve." Ji aikteli. "Tu nekaltas dėl to... Zayn, tai nelaimingas atsitikimas."
"Tai aš kaltas."
Mama nespėja nieko pasakyti, kadangi į palatą įeina seselė.
"Kas jums leido nusiimti kateterį?" Susiraukia pažvelgdama į mane. Pavartau akis.
"Kur yra Rebecca Barms?" Paklausiu pakeldamas akis į moterį.
"Ji mirusi." Lėtai ištaria lyg to nežinočiau.
"Žinau, kur ji?" Pikčiau paklausiu.
"Jums ten negalima." Papurto galvą. "Šiandien galėsite važiuoti namo...
***
Stoviu prie neseniai užkasto merginos kapo pilno gėlių. Šiuo momentu gailiuosi visų blogų žodžių ištartų jai. Nužudžiau ją tuomet, kada man jos labiausiai reikėjo...
"Rebecca..." Sumurmu žvelgdamas į gražiai paminkle išgraviruotus jos gimimo bei mirties metus. "Neįsivaizduoji, kaip šiuo metu man tavęs reikia... Pavertei mane silpnu. Tiek daug atiduočiau, jei galėčiau dar kart tave pamatyti gyvą, kad tik galėčiau išgirsti tavo niurzgėjimą, kai suerzinu tave. Bet neerzinčiau tavęs. Norėčiau pasakyti tiek daug, tačiau..." Nutylu pažvelgdamas į apsiniaukusį dangų. "Dabar tu geresnėj vietoj."
"Zayn?" Išgirstų tylų Jessy balsą. Atsisuku į ją. Mergina nuverktomis akimis prieina prie manęs ir nieko nelaukusi apsikabina. Taip pat apkabini ją viena ranka. "Mums visiems jos labai trūks..."
The end
Finally baigiauuuuu!!
Didelis didelis ačiū visoms skaičiusiomsss:) love youuuuu all
