// Rebecca
Ankstų rytą pabusti priverčia per namus nuskambėjęs durų skambutis. Susiraukiu ir užsitempiu antklodę sau ant veido. Ranką uždedu šalia miegančiam vaikinui ant nugaros ir nestipriai stumteliu jį, jog jis pažiūrėtų, kas ten. Vakar, kadangi keletą valandų miegojau dieną, sunkiai sekėsi užmigti vakare. Tai padaryti pavyko tik paryčiais.
Girdžiu, kaip Zayn išlipa iš lovos ir išeina iš kambario. Jaučiu, kaip ir vėl grimztu į miegą, tačiau staiga trenkia suvokimas. Juk šiandien šeštadienis. Mama! Kaip galėjau pamiršti?
Greitai šoku iš lovos tikėdamasi dar sulaikyti Zayn, tačiau nespėju. Vos išėjusi iš kambario pamatau juodaplaukį stovintį tarpduryje, tik su apatiniais ir susivėlusiais plaukais, kol mama stovi priešais jį visa tvarkingai apsirengusi ir labai sutrikusi. Tačiau netrukus jos sutrikusią veido išraišką pakeičia pikta ir susiraukusi. Matau, kaip ji lyg pasišlykštėjusi skenuoja vaikino kūną. Žinau, ką jį galvoja. Kaip galima taip elgtis su savo kūnu ir taip jo negerbti? Žmogaus kūnas šventas ir su juo neturėtume taip elgtis. Mama nemėgsta tatuiruočių. Ypač, kai jų tiek daug. Ir ypač, kai jos ant Zayn. Ji nekęs visko, ką jis daro. O dabar jis pasirodė priešais mamą tik su apatiniais... Ne pats geriausias pirmas įspūdis po tiek laiko. Zayn lėtai pasisveikina su ja, bet mama jį ignoruoja.
- Rebecca? - sutrikusi taria ji atsisukdama į mane stovinčią kiek toliau.
- Labas, - sumurmu.
- Ką jis čia veikia? - paklausia taip, lyg Zayn čia net nebūtų. Lyg jis būtų tuščia vieta. Pajuntu, kaip susierzinu. Neleisiu jai taip elgtis su juo. - Nesakyk, kad jis čia miegojo.
- Būtent tai ir darė, - paprastai pasakau, kuomet mama praeina pro Zayn toliau į namus. Ji tik dar labiau supyksta. - Eime apsirengti, tuoj grįšime.
Mudu grįžtame į miegamąjį. Per vidurį lovos vis dar kietai miega Lucy. Greitai apsirengiame. Na, apsirengti svarbiau buvo Zayn nei man. Aš buvau bent jau šiek tiek prisidengusi... Mačiau, jog ir jam pačiam buvo nesmagu pasirodyti beveik nuogam prieš mano mamą. Būtų juokinga, jei jiedu sutartų. Jei mama Zayn mėgtų, ji tik nusijuoktų. Tačiau taip nėra.
- Turėčiau eiti, - sumurma vaikinas.
- Nedrįsk niekur išeit, - regis, kiek per griežtai pasakau. - Neturi jai nusileisti. Daugiau neleisiu mamai taip elgtis. - tariu. - Prašau, neišeik bent dabar, antraip ji ir vėl pasijus laimėjusi. - Zayn atsidūsta ir linkteli. Pasistiebusi trumpai pabučiuoju jį. Šypteliu. - Viskas gerai.
Grįžtame į virtuvę, kur mama piktai vaikščioja nuo vieno kampo prie kito, ties krūtine susinėrusi rankas. Išgirdusi mus, ji pakelia galvą ir vėl piktai stebi vaikiną.
- Ar nori kavos? - paprastai pasiūlau, matydama, kaip mama tik dar labiau širsta dėl to, kokia rami esu. Atsisėdu, kuomet Zayn prie spintelės išima puodelius.
- Negersiu nieko, ką jis padarys, - griežtai taria ir atsisėda prie stalo.
- Kaip nori. - Gūžteliu pečiais. Ji veikiausiai tikisi, kad aš padarysiu jai kavos, tačiau nesiruošiu to daryti. Nenusileisiu jai, nes nesijaučiu, jog būčiau kalta dėl ko nors.
Po kelių minučių Zayn padeda prieš mane puodelį. Šypteliu jam padėkodama.
- Tikrai nieko nenorite? - paklausia Zayn, regis taip pat ignoruodamas mamos piktą išraišką. Ji tik pikčiau nužvelgusi jį, nieko neatsako. Vaikinas atsisėda šalia manęs.
- Kodėl nepasakei man anksčiau, o nusprendei štai taip nustebinti? - klausia vėl dirstelėdama į Zayn. Negaliu pakęsti, kaip ji elgiasi taip, lyg jo čia nebūtų.
