Naktį praleidau kitame kambaryje. Negalėjau užmigti, miegojau tik kokią valandą ar dvi. Verkiau. Verkiau daug.
Išeinu iš kambario ir lėtai nueinu į bendrąjį vonios kambarį. Tikrai neisiu į jo kambarį. Žvelgiu į savo atspindį veidrodyje. Pamačiusi ne tokią didelę, kaip tikėjausi, mėlynę ties žandikauliu, pajuntu, kaip skruostais ir vėl pradeda tekėti ašaros. Tai buvo ne mano Zayn. Mano Zayn taip niekad nepadarytų. Giliai atsidūsta. Man skauda. Ne skruostą. Skauda žinoti, jog žmogus, su kuriuo jaučiausi saugiausia, privertė bijoti pats savęs.
Virtuvėje išpilu arbatą, kurią pasidariau šiąnakt ir taip ir nepaliečiau, ir pasidarau kavos. Jau netrukus išgirstu žingsnius ant laiptų. Zayn nemiega. Kuomet jis įeina, pajuntu, kaip mano kūnu ir vėl pereina nerimo banga. Jam užteko vieną kartą suklysti, jog tai įsirėžtų mano atmintyje. Dabar bijau, jog vienąkart taip padaręs, darys nuolat. Zayn pasisveikina su manimi ir prieina prie spintelės. Darosi kavą. Nieko nesakau.
- Kodėl pabudai taip anksti? - švelniai paklausia. Gūžteliu pečiais vis dar negalėdama į jį pakelti akių. - Ar Lucy buvo nerami? Atleisk, būčiau atsikėlęs, tačiau negirdėjau jos...
- Jai viskas gerai, - tariu kur kas tyliau nei tikėjausi. Ir mano balsas trūkinėja.
- Tuomet kodėl neradau tavęs lovoje? - jaučiu, jog Zayn šypteli.
- Nes nemiegojau ten. - ir vėl tas pats tylus balsas.
- Ką? - dabar jo balsas šiek tiek sutrikęs. Esu įsitikinusi, kad vaikinas susiraukė. Jis deda žingsnį arčiau manęs ir aš automatiškai atsitraukiu toliau. - Ar viskas gerai? - paklausia. - Rebecca... - jis eina arčiau manęs, o aš pajuntu, kaip mano nugara susiliečia su siena. - Kodėl elgiesi taip keistai? - Zayn pirštai švelniai suima mano smakrą ir kilsteli mano galvą. Vaikinas žvelgia man į akis, sutrikęs apžiūri mano ašarotą veidą. Matau, kaip jo žvilgsnis sustoja ties mėlyne. - Kas nutiko? - švelniai paklausia ir vėl žvelgdamas man į akis. Nykščiu švelniai perbraukia per mėlynę. - Rebecca? - pakartoja. Jaučiu, kaip Zayn sustingsta. Suraukia antakius. - Ne... - jo balsas taip pat tylesnis. Jis purto galvą. - Pasakyk, jog tai ne tiesa. Pasakyk, jog ne aš tai padariau...
Nieko nesakau. Atsargiai suimu jo ranką ir mėginu patraukti nuo savęs. Tačiau jis sugriebia mano riešą. Kur kas švelniau nei šiąnakt. Jo išsiplėtusios akys apžiūrinėja mano riešą, švelniai jį laikydamas. Čia yra ryški mėlynė nuo jo pirštų.
- Rebecca... - Zayn balsas dar tylesnis už mano. - Aš... atsiprašau, Rebecca. Juk žinai, kad niekad tyčia neįskaudinčiau tavęs, taip?
Taip. Anksčiau tai žinojau. Dėl to ir jaučiausi tokia rami su juo.
- Nežinau, - ištariu. Mano skruostais ir vėl bėga ašaros. Zayn giliai atsidūsta.
- Aš myliu tave ir mažiausiai ko kada norėsiu, tai įskaudinti tave. Myliu tave. - pakartoja.
- Ne taip elgiesi, kai myli, - sumurmu vis dar nuleidusi galvą.
- Neabejok mano jausmais, Rebecca. - Jis giliai įkvepia. Matau, kaip nervinasi. - Tai buvau ne aš. Aš niekad taip nepadaryčiau, žinai tai. - sako. Be abejo žinau. Žinau, kad jis ne toks, tačiau nežinau, kas jam buvo vakar. - Tai buvo klaida.
- Kiek dar tokių klaidų bus?
- Nebus, Rebecca. - pažada. Tikiu juo. Žinau, jog jis nemeluoja. Zayn padarys viską, kad taip daugiau nenutiktų. Tačiau negaliu jam atleisti dabar. Nepykstu, tačiau esu nusivylusi. - Galiu? - tyliai paprašo ir skėsteli rankomis. Jis nori apkabinti mane. Greitai nestipriai papurtau galvą, priversdama jį atsidusti.
