Stoviu šalia Amber, kuomet Kylie daro mums arbatą. Vaikinai svetainėje, tačiau Zayn liko namuose. Jis pasiteisino tuo, jog nori likti namuose su Lucy, bet esu įsitikinusi, jog iš tiesų tai dėl Alex. Nenoriu jo versti būti su juo, jei Zayn nenori, todėl nieko nesakiau. Taip tikriausiai bus visi laimingesni. Tačiau Alex visad ignoruoja Zayn ir nekreipia į jį dėmesio, kodėl ir Zayn negali taip elgtis?
Tikriausiai skirtumas tas, jog Zayn nenori nusileisti ir kaip galėdamas mėgina įrodyti, jog yra kažkuo pranašesnis už Alex. O Alex žino, jog man nepatiktų, jeigu jiedu vėl pradėtų pyktis, todėl ir nesivelia į ginčus su juo. Vienam iš jų rūpiu aš, o kitam - kvaili principai...
- Vakar buvau Jayden namuose, pasiimti paskutinių daiktų, - sumurma Amber.
- Kaip jis? - paklausia Kylie.
- Prastai, - atsidūsta. - Jaučiuosi blogai, jog taip įskaudinau jį. Žinoma, su Josh jaučiuosi kur kas geriau, bet visgi gaila Jayden...
Kylie nori kažką sakyti, bet į virtuvę įeina kiek apgirtę vaikinai. Harry prieina prie merginos ir atsistojęs šalia jos, vieną ranką uždeda ant liemens.
- Harry! - Kylie nestipriai trenkia jam per krūtinę, kuomet jis pasilenkęs kažką tyliai pasako. Bet vaikinas tik nusišypso.
Prieinu prie čia tik įėjusio juodaplaukio. Šiandien su Alex kalbėjome ne daug. Kai susitikome prieš kelias valandas, vaikinas stipriai apkabino mane pasisveikindamas, ir persimetėme vos keletu žodžių. Daugiau kalbėti neteko.
- Kaip tavo mama? - iškart paklausia. Per vaikino petį matau, kaip Amber išeina iš virtuvės, tikriausiai pas Josh.
- Jai vis geriau, - tariu ir Alex šypteli. - Kur Ellie? - nusprendžiu paklausti, prisiminusi šviesiaplaukę, bet suprantu, kad tikriausiai nereikėjo, nes jo šypsena dingsta.
- Neįsivaizduoju, - atsako.
- Kas nutiko? Kodėl išsiskyrėte?
Alex keletą sekundžių tyli, trumpai nuleidęs galvą žemyn. Tuomet vėl pakelia akis į mane.
- Juk ir pati nenorėtum būti su vaikinu, kuris myli kitą. - galiausiai paprastai atsako.
- Myli? - pakartoju.
- Juk žinai tai, Rebecca, - sumurma. Matau, kaip ir Kylie su Harry išeina, palikdami mus dviese. Alex nekreipia į tai dėmesio.
Tai pirmas kartas, kai Alex pasako ką nors tokio. Jis išgėręs. Alex man niekad nėra prisipažinęs nieko panašaus. Na, žinojau, jog jis jaučia man kažką, juk tiek laiko praleidome kartu. Abu žinojome, kad tai nėra tik draugiški jausmai. Bet nemaniau, jog tai taip rimta...
- Alex... - nutylu, nežinodama, ką jam pasakyti. - Žinai, jog...
- Žinau, kad neturiu šansų, - linkteli. - Todėl ir nemėginu to pakeisti. Nors ir renkiesi tą, kuris nemoka elgtis su tavimi taip, kaip to nusipelnei. Tu laiminga, tai svarbiausia.
Žinau, kad Amber, kuri nuolat visur kiša Alex, yra teisi. Alex niekad nepasielgtų taip kaip Zayn. Per visus tuos mėnesius, kai mudu dienas leisdavome kartu, Alex nė karto neprivertė manęs pasijusti blogai, o Zayn tai darė nuo pirmų savaičių. Dar niekas niekada manimi taip nesirūpino kaip Alex, netgi labiau nei Zayn. Taip pat, Alex niekada netrenktų man ar kaip kitaip neįskaudintų. Niekada. Sunku tai pripažinti turint vaikiną, bet Alex tikrai buvo mano svajonių vaikinas, tik tuo metu aš nebuvau pasiruošusi paleisti Zayn. Jeigu nebūčiau tikėjusi, jog Zayn dar kartą mėgins pasikalbėti su manimi ir gauti dar vieną, paskutinį šansą, būčiau mėginusi pamiršti jį ir būčiau su Alex. Ir būčiau laimingesnė negu esu. Ir iki šiol, Zayn gavo daugiau nei vieną paskutinį šansą... Bet aš myliu jį...
- Rebecca, neįsivaizduoji kaip skaudu yra matyti merginą, kurią myliu, leidžiant, jog su ja taip elgtųsi. Nežinau, kaip stipriai turi jį mylėti, jog pasiliktum su juo po to, ką jis padarė. Tačiau bent kokiu atveju, jis nevertas tavęs.
Nuleidžiu galvą, kuomet pajuntu ašaras akyse. Ne, jis nesupranta, ką sako.
- Alex, tu išgėręs...
Pajuntu, kaip šilti vaikino pirštai švelniai kilsteli mano smakrą. Matau priešais save susirūpinusias rudas akis.
- Rebecca... - švelniai taria. - Atleisk, - sumurma nykščiais nuvalydamas ašaras. - Atsiprašau, nenorėjau, jog verktum. Aš...
Tai ne Alex kaltė. Aš tiesiog per daug verkiu. Man reikia išmokti kontroliuoti save. Mano žvilgsnis nusileidžia iki minkštų juodaplaukio lūpų, o aplink matau kelias dienas neskustus pilkšvus barzdos šerelius.
- Verčiau pasitrauk. - sumurmu ir pati paeinu į šoną.
- Atsiprašau, - jaučiu, koks jo balsas sunerimęs. - Nenorėjau visko sugadinti tai pasakęs. Tikrai esi man svarbi ir...
- Nieko nesugadinai, - atsakau. - Geriau grįžk pas kitus. Palik mane vieną.
- Rebecca... - matau, kad Alex nenori to daryti. Aš ir pati mieliau likčiau su juo, bet geriau nereikia.
Matau, kaip jis atsargiai skėsteli rankomis, lyg norėdamas apkabinti mane, bet tuomet nusprendžia, jog nereikėtų dabar to daryti. Būtent to, atrodo, abu ir norėtume, bet suprantame, kad tai būtų nesąžininga nei mano, nei Alex, nei Zayn atžvilgiu.
- Prašau, Alex.
Vaikinas atsidusęs, dar liūdnai žvilgteli į mane ir išeina. Jaučiu, kaip pravirkstu. Priėjusi atsisėdu prie stalo ir mėginu sulaikyti ašaras. Nežinau, kodėl verkiu. Suprantu, kad Alex teisus ir aš nenoriu jo prarasti, bet likti tik draugais taip pat nelengva.
* * *
laabasss👋🏽
ką manoooot? parašyyykit😋
aš vis dar blaškausi tarp kelių galimų istorijos pabaigos variantų, iš pradžių buvo 6-8 variantai, dabar liko tik 3, su laiku atsisijos tikiuosi 😄 nieko neišduosiuuu though 🤪
vote⭐️
