// Zayn
Įeinu į Josh namų virtuvę, kur su telefonu rankose sėdi Rebecca. Atvažiavau paimti Amber, bet jiedu su Josh vis dar apie kažką labai įtemtai kalbasi. Nežinau, kas tai, bet man nesvarbu.
Man pasisveikinus, mergina pakelia akis į mane ir pasisveikinusi šypteli ir nusuka žvilgsnį atgal į telefoną. Ji neatrodo tokia sutrikusi ar susijaudinusi kaip anksčiau, nemėgina pirmai pasitaikiusiai progai išeiti. Pagaliau ji jaučiasi normaliai man būnant čia.
– Kaip tu? – paklausiu stebėdamas, kaip Rebecca atsistoja nuo kėdės ir priėjusi prie kriauklės į stiklinę įsipila vandens. Ji negrįžta atgal į savo vietą, bet pasilieka stovėti nugara atsiėmusi į spintelę.
Rebecca atsako, jog viskas gerai ir paklausia to paties manęs, bet aš neturiu jai ką atsakyti. Ir pats nežinau, kaip jaučiuosi. Praėjo visa savaitė po tos dienos, kai kalbėjome paskutinį kartą ir visą šį laiką mane kankino įvairiausios mintys.
Ji atsako į mano klausimus apie tai, kaip jaučias, kaip jai praėjo šis laikas, netgi paklausiau, kaip jaučiasi dėl Alex. Mėginu jos klausyti, bet negaliu susikaupti. Mano mintys kitur. Negaliu su jomis susitvarkyti. Nemačiau jos visą savaitę ir tai nepadėjo susidėlioti savo emocijų ir minčių, bei suprasti, kaip jaučiuosi. Visad bijojau pernelyg priartėti prie Rebeccos, jog nebūtų taip, kaip praėjusį kartą. Nenoriu pamesti galvos. Nenoriu taip jaustis ir vėl. Man to nereikia.
Stebiu juodaplaukės veidą jai kalbant su manimi, bet negalvoju apie tai, ką ji man sako. Man yra pernelyg sunku apsispręsti ties tuo, kaip jaučiuosi. Bijau, jog viskas, kas buvo anksčiau sugrįžta... Ir net neįsivaizduoju, kaip jaučiasi dėl viso to ji. Nežinau, ką apie tai galvoja Rebecca. Panašu, jog yra vienintelis būdas išsiaiškinti tai.
Juodaplaukė vis dar kalba, su nedidele šypsena, puošiančia jos veidą. Apeinu stalą ir atsistoju kiek arčiau jos, bet tai jos netrikdo, iki kol nesu per daug arti. Svarstau... Ar turėčiau taip padaryti? Kaip kitaip išsiaiškinsiu, ką jaučiu pats, ir ką kaučia ji? Neturiu ko prarasti, tiesa? Jei būtume geri draugai, galėčiau sakyti, jog taip pasielgęs sugriaučiau draugystę, bet mes nesame. Velniop!
Prieinu arčiau ir Rebecca nė nespėja sureaguoti, kaip ji yra priverčiama nutilti. Mūsų lūpos susitinka ir jaučiu, kokia ji įsitempusi, kaip ji sutrinka ir akimirką įrėmusi savo delnus man į pečius mėgina atsitraukti, bet netrukus pasiduoda, bet vis dar stovi įsitempusi. Kodėl taip elgiuosi? Aš nenoriu ir vėl į tai įsivelti! Man to nereikia!
Po keleto akimirkų iš lėto atsitraukiu, bet ne per daug. Jaučiu, kaip mudviejų lūpos vis dar vos juntamai glaudžiasi, o merginos delnai vis dar ant mano pečių. Jaučiu, kaip jos pirštai nervngai gniaužia mano pečius, bet šįkart ji nestumia manęs. Ji lėtai prasimerkia ir sumišusiomis juodomis akimis žvelgia tiesiai į manąsias. Prisiekiu, niekad nesu matęs šių akių tokių sutrikusių. Jaučiu, koks pagreitėjęs jos kvėpavimas. Mano taip pat. Nereikėjo taip padaryti. Tikrai nereikėjo. Dabar ji ir vėl manęs vengs, o aš negalėsiu galvoti apie nieką kitą...
– Zayn, jau galime... – išgirstu sesers balsą ir akimirksniu atsitraukiu nuo Rebeccos.
Tarpduryje pamatau stovinčius ir sutrikusiais žvilgsniais į mus žvelgiančius Amber ir Josh. Pastebiu, kaip susigėdusi Rebecca nusisuka ir nervingai pasitvarko savo juodus plaukus. Jau imu to gailėtis... Kodėl viską turėjau taip apsunkinti?
Maniau, jog tai kaip nors padės, bet tai tik privertė mano galvoje užvirti dar daugiau minčių. Kodėl biskas taip sudėtinga? Nežinau, kada paskutinįkart apskritai buvau toks pasimetęs savo jausmuose. Jaučiuosi ne savimi. Bet buvo gera. Labai tikiuosi ji jautės taip pat.
* * *
Labaaaas rytas (iš tikrųjų turėčiau sakyt labas vakaras, nes dalį rašiau naktį, bet nEvEr MiNd)
kAaAaAiP CiA tAiP NuTiKo🤔🤭
AAAŠ LAUKIUUUU JŪSŲ KOMENTAAAARŲ IR
VOTE ⭐️❤️😁
