// Zayn
Sėdžiu mašinoje laukdamas Rebeccos. Pasirėmęs ranka galvą stebiu kavinės duris, pro kurias ji turi išeiti. Neseniai gavau žinutę, kad ji greit ateis. Ir pagaliau neužilgo išeina juodaplaukė mergina, kurios taip laukiau, tačiau šalia jos, kaip ir visus kartus, kai čia buvau, eina tas pats vaikinas. Jiedu kalbasi šypsodamiesi viens kitam ir, jeigu nežinočiau. tikrai pamanyčiau, kad jiedu kartu. Pamačiusi mane, Rebecca greitai kažką pasakiusi jam, greičiausiai atsisveikinusi, prieina prie mano mašinos. Ji įlipa ir vis dar su šypsena veida pasisveikina su manimi.
– Kas tavo draugas? – paklausiu išvažiavęs iš kavinės kiemo.
– Tai Noel, – paprastai atsako. – dirbame kartu.
– Puikiai sutariate, – sumurmu labiau sau, nei jai, nepažvelgdamas į Rebeccą, tačiau vis dar žinau, kad ji šypsosi ir vis dar yra laiminga.
– Na taip, – mergina tokiu pat laimingu balsu atsako. – Jis draugiškas, mielas, išties gerai sutariame.
Mielas? Dabar jau suraukęs antakius atsisuku į Rebeccą, bet ji panašu, kad nieko nesupranta. Mergina kažką daro savo telefone ir net nepakelia akių į mane. Tačiau man nieko neatsakius, regis, ji supranta, kad kažkas ne taip ir pagaliau pažvelgia į mane.
–Kas? – Rebeccos šypsena dingsta ir ji susiraukia. – Zayn?
Nieko neatsakau ir nusisuku atgal į kelią. Žinau, elgiuosi kvailai, ir kad ir kaip man sunku tai sau pripažinti, tačiau išties pavydžiu. Pavydžiu, kai ji kalba apie kitus, nes žinau, kad kitiems ji nekalba apie mane. Ji nepasakoja kitiems, kaip ji leidžia laiką su manimi, ir kaip jai smagu. Niekas, tikriausiai, net nežino apie mane. Nes aš nesu jos vaikinas. Rebecca nesikalba apie mane su merginomis, kaip Kylie kalba apie Harry, ir aš jai netgi nereiškiu tiek, kiek Kylie reiškia Harry. Noriu užimti tokią pat dalį Rebeccos gyvemime kaip ir kitų merginų vaikinai. Bet ji manęs nelaiko tokiu. Ir kai ji šneka apie kitus, jaučiuosi lyg būčiau nepakankamai geras jai, nes žinau, kad ji bent kada gali susirasti ką nors kitą. Bent ką, su kuo bus paprasčiau. Rebecca su kiekviena diena padeda man atskleisti savo pusę, kurios net nenumaniau turįs. Niekada anksčiau nesijaudinau kalbėdamas su jokia mergina, niekad taip kruopsčiai visko neplanavau ir niekada taip nebijojau. Bijau padaryti ar pasakyti ką nors ne taip, kad tik ji nesumanytų visko nutraukti. Ir galiu garantuoti, jog tasai Noel, ar kad ir koks jo vardas bebūtų, nežino apie mane. Jis nežino, kad ji beveik galima sakyti yra užimta. Ir slapta pavydžiu kiekvienam, kuris turi progą ilgiau būti su ja negu aš. Netgi Josh, nes jis gyvena su Rebecca ir mato ją kiekvieną rytą ką tik pabudusią, ir kiekvieną vakarą prieš einančią miegoti. Aš tikrai apsėstas. Ir nežinau, kas vyksta su manimi, bet man patinka. Patinka jaustis taip, kaip dar niekada nesijaučiau.
– Zayn, – pakartoja žaismingu balsu. – Nejau pavydi? – nusijuokia, tačiau aš nieko nesakau. Žinoma pavydžiu. – Jis tik draugas. Jeigu jau bendrauju su tavimi, nereiškia, kad negaliu turėti vaikinų draugų. – kalba toliau, tačiau aš specialiai pagarsinu radiją mašinoje. – Zayn, – atsidūsta mergina ir pajuntu, kaip pirštu keletą kartų nestipriai duria man į skruostą. – Arba kalbėk su manimi, arba parvežk mane namo, – sumurma ir nusisuka į kelią suneria ties krūtine rankas.
– Ne, – pagaliau ištariu.
– Kas ne?
– Nevešiu tavęs namo.
– Kas tavęs neramina, Zayn? – girdžiu, kaip Rebecca giliai atsidūsta. – Neleisčiau jokiam vaikinui tapti daugiau, negu draugu, kuomet mes... – mergina nutyla. – Kuomet visa tai dabar vyksta tarp mūsų. Aš nepriekaištauju, jog taip artimai bendrauji su Kylie ar Jessy, nes žinau, kad jos tik draugės.
Atsidūstu ir aš. Žinau, kad Rebecca teisi, bet nieko negaliu sau padaryti. Man nepatinka matyti šalia jos kitus ir viskas. Girdžiu, kaip mergina atsidususi nusisuka į kelią taip ir nesulaukusi mano atsakymo.
– Atleisk, – sumurmu. – Tiesiog šiandien galvoje pilna kvailų minčių. Žinau, kad viskas gerai. Pasitikiu tavimi.
– Kur važiuojame? – visgi nusprendžia nukreipti pokalbio temą.
– Nežinau, kur nori važiuoti? – trumpai atsiuku į Rebeccą.
– Šiąnakt miegojau vos keletą valandų, nenoriu kur nors važiuoti ar ką nors veikti. Norėčiau pabūti tiesiog ramiai.
– Važiuojame pas mane, – nusprendžiu ir Rebecca nieko neatsako.
Po beveik dešimties minučių pagaliau sustoju namų kieme. Išlipę iš mašinos prieiname prie namų durų ir mergina stovi laukdama, kol atrakinsiu jas. Praleidžiu ją pirmą į namus.
– Noriu kavos, – pasako atsisukusi į mane. Akimirką sutrinku dėl, tikriausiai ir jai pačiai, nesitikėto griežto ir įsakančio balso.
Linkteliu galva ir eidamas į virtuvę uždedu ranką ant Rebeccos pečių, kad ji eitų su manimi. Priėjęs prie spintelės pradedu daryti jai kavą, kol mergina stovi šalia manęs ir stebi, ką darau.
– Atleisk, šiandien esu labai irzli, nes neišsimiegojau, – atsidūsta. – Ar galėsi parvežti mane anksčiau namo? Norėčiau anksčiau nueiti miegoti.
– Gerai. Tavo kava, – ištiesiu Rebeccai jos puodelį.
– Ačiū, – padėkoja paėmusi jį ir man nusisukus pasiimti savojo, pajuntu, kaip ji pasistiebusi priglaudžia lūpas prie mano skruosto.
Nesulaikęs šypsenos atsisuku į Rebeccą, kuri taip pat šypsosi. Kaip man patinka, kad ji nebekrūpčioja ir neįsitempia vos ją paliečiu, ir kad pagaliau ji tampa vis drąsesnė būdama su manimi. Galbūt jau greitai bus galima pamiršti visus „neskubėkime"?
* * *
labasss
VOTE⭐️👇🏿
parašyyykit, ką manoote😁
