// Zayn
Guliu lovoje jausdamas šalia ramiai gulinčią, man ant krūtinės galvą padėjusią merginą. Jos ranka laisvai permesta man per liemenį. Delnu švelniai glostau juodus plaukus, pečius, nuogą nugarą. Žinau, jog ji nemiega. Tik mėgaujamės šia tyla. Klausau rimstančio jos kvėpavimo.
Tai tik antroji mūsų naktis kartu, tačiau kaip gera. Kaip gera po tiek laiko jausti Rebeccą taip arti, žinoti, jog viskas, nors ir labai lėtai, grįžta į vėžes. Nieko nenoriu taip stipriai, kaip Rebeccos ir Lucy mano namuose, kuriuos ir vėl galėtume vadinti mūsų. Norėčiau taip arti būti šalia jos kiekvieną dieną. Kiekvieną vakarą kartu užmigti, kartu pabusti. To man užtektų. Būti kartu, gyventi trise. Būti tikra šeima. Tačiau pažadu su Rebecca būti kantrus ir nespausiu jos. Negaliu tikėtis iš jos nieko. Ji turi priežastį nepasitikėti manimi. Šį laiką skirsiu atgauti jos pasitikėjimą.
- Ar judu su Alex taip pat buvote čia, šioje lovoje? - negarsiai paklausiu jusdamas, jog kad ir kaip stengiuosi, man balsas vis vien neskamba abejingai.
Nežinau, kodėl būtent dabar tai pagalvojau, tačiau noriu žinoti. Kelias akimirkas įsivyrauja tyla ir pagalvoju, jog visgi Rebecca užmigo. Bet netrukus išgirstu, kaip ji garsiai nusijuokia. Netikėtai garsiai.
- Guli lovoje kartu su manimi, tačiau galvoji apie Alex? - ji atsitraukia nuo manęs, ranka laikydama antklodę ties krūtine. - Ar turėčiau sunerimti? - paklausia su šypsena veide. Kiek padaryčiau, jog tik tą šypseną matyčiau kasdien. Jaučiu, jog per visą laiką, kol buvome atskirai, išmokau ją vertinti ir pamilau Rebeccą dar stipriau.
Stebiu ją tamsoje. Jos veidą, žaismingą šypseną, juodas akis. Jos akys... Nieko nesakau, laukiu, ką ji pasakys. Patvirtins arba paneigs.
- Alex mano namuose buvo vos keletą kartų ir toliausiai kiek buvome nuėję, tai iki virtuvės. Jis šiame kambaryje net nebuvo, Zayn, - taria vieną ranką įrėmusi į lovą, tad ji beveik sėdi lovoje stebėdama mane. Kita jos ranka vis dar nepaleidžia antklodės krašto, dengiančio krūtinę.
- Ką jus veikėte virtuvėje? - paklausiu suprasdamas, jog skambu pernelyg pavydžiai. Rebecca dar kartą nusijuokia.
- Nieko apie ką tu galvoji. - sako šypsodamasi. - Mes tiesiog kalbėdavomės. Tai, ką darau ir su tavimi, merginomis ar bent kuo kitu, kas užeina į mano namus.
- Tarp jūsų nieko nebuvo?
- Juk nemanai, jog kiekvieną vaikiną iškart veduosi į lovą? - iš jos žaismingo balso ir šypsenos suprantu, jog ji nekalba rimtai. Ji nemano, jog kaltinu ją dėl kažko.
- Ne, bet juk judu bendravote, - sumurmu ir nuleidžiu akis prisiminęs juos abu. Kai matydavau juos kartu. Ar kaip Alex žaisdavo su Lucy. Su mano Lucy!
- Nepakankamai, jog prieitume prie to. Alex tai pernelyg nerūpėjo. Jam tiesiog užteko būti kartu. Visgi jo tikslas nebuvo įsitempti mane į lovą, kaip visą laiką galvojau.
Mergina padeda galvą ant pagalvės ir nenuleidžia akių nuo manęs.
- Žinau, - tariu vėl žvelgdamas į ją. - Visad žinojau tau, tačiau nenorėjau tau to sakyti. Bijojau. - pripažįstu nestipriai atsidusdamas. - Nenorėjau, kad pažintum tikrąjį Alex ir suprastum, kaip stipriai jis geresnis. Ir tuomet pamačiau judu besibučiuojant, - tyliai ištariu negalėdamas žvelgti į ją tai prisimindamas.
- Pamenu, - įsiterpia taip pat negarsiai.
- Tuomet praradau bent kokią viltį susigrąžinti tave. Supratau, jog tu visgi judi į priekį. Nekenčiau Alex dar labiau.
- Neturi dėl ko jo nekęsti, - šįkart rimčiau pasako. - Alex atsiprašė, jog elgėsi taip kvailai anksčiau. Visą laiką, kol bendravome, jis nei karto nepasakė nieko blogo apie tave, net ir po to, ką padarei. Alex buvo labai supratingas. Maniau, jog po to, kai gimė Lucy, jis pamirš mane. Nemaniau, jog Alex būdamas dvidešimt ketverių norės merginos turinčios vaiką. Tačiau Lucy jam problemos nesukėlė ir, regis, niekas nepasikeitė.
Atsidūstu. Alex visiškai įsimylėjęs Rebeccą. Tačiau aš taip pat. Ir ji dar kartą pasirinko mane. Rebecca iškeitė vaikiną, kuris tikrai yra jos vertas, ją myli ir vertina, į idiotą, kuris ją išdavė ir melavo. Tačiau aš taip pat ją myliu. Daug stipriau nei jis, daug stipriau nei bent kada anksčiau.
- Tačiau kas nutiko? Su juo viskas atrodo kur kas paprasčiau. Iš to, ką pasakoji, Alex atrodo tobulas vaikinas. - tai nuskamba ironiškai. Vis dar nemėgstu jo. Nemanau, jog kada nors pamėgsiu. Tačiau visgi esu dėkingas, jog gerai elgėsi su ja ir nesistengė pasinaudoti. - Tuomet kodėl nesigavo?
- Taip, - Rebecca linkteli. - Su Alex būtų viskas paprasčiau. Mudu neturime siaubingos praeities, dėl kurios mano mama jo nekenčia. Alex jai patiktų ir pagaliau visi būtų laimingi. - noriu įsiterpti ir pasakyti, jog ne visi būtų laimingi, tačiau susilaikau. Nuleidžiu galvą suprasdamas, kaip jos nenusipelniau. Man pernelyg sekasi. - Tačiau yra vienas didelis skirtumas tarp tavęs ir Alex, kuris ir padėjo man apsispręsti.
Žvelgiu į merginą laukdamas, ką ji pasakys. Pats nieko nesakau. Laukiu.
- Alex aš nemyliu. - pasako ir pagaliau šypteliu. Nuoširdžiai. - Štai kuo judu skiriatės. Džiaugiuosi pažinusi jį kitokį, bet Alex gali būti nebent mano draugas, tačiau nedaugiau. Būtent taip jam ir pasakiau. Jis suprato.
Nusišypsau plačiau. Palinkstu arčiau jos. Rebeccos rankos apsiveja aplink mano kaklą. Ji trumpai suliečia mūsų lūpas. Tada atsitraukia ir suglaudžia mudviejų kaktas. Juodomis akimis stebi mane.
- Aš nevertas tavęs, - sumurmu. Tačiau esu jai dėkingas, jog ji visgi dar kartą nusprendė patikėti manimi. - Aš niekada nenorėjau tavęs įskaudinti ar tuo labiau išduoti, - pajuntu norą jai tai dar kartą pasakyti. Ji tai girdėjo daugybė kartų, tačiau po to, kai susitaikėme, dar nesakiau. - Melavau, nes bijojau. Tuomet tu laukeisi, tą trumpą laiko tarpą tarp mūsų viskas buvo gerai. Nenorėjau jūsų abiejų prarasti.
- Žinau, - taria švelniai šyptelėdama. Jaučiu, kaip viena jos ranka vis dar tvirtai apsivijusi mano kaklą, o kitos pirštai įsivelia mano plaukuose. Rebeccos nagai švelniai braižo man galvą. Regis, smulkmena, bet net ir to buvau pasiilgęs.
Ji dar kartą pabučiuoja mane, tačiau atsitraukti tenka išgirdus kitame kambaryje verkiant Lucy. Atsidūstame ir merginos rankos paleidžia mane.
- Tuoj grįšiu, - taria.
Rebecca išlipa iš lovos ir greitai užsideda kelnaites bei didelę maikutę, su kuria ji miega. Prieš tai nesusilaikau jos nenužvelgęs. Kad ir kiek į ją žiūrėčiau, niekada nepriprasiu prie to, kokia ji graži. Ir kaip man pasisekė.
Jai išėjus, aš taip pat apsirengiu. Štai tiek man užtenka. Rebecca ir Lucy. Ir daugiau nereikia nieko...
* * *
labaaaas, tikiuosi dar nemiegat 🤪
turėjau įkelt savaitgalį, bet, kai turiu parašytą dalį, neturiu kantrybės laukt ;'
teeeeelll meeee what yaaaalll think😛
VOTE⭐️
