// Zayn
Rebeccos mama buvo labai nustebusi, kuomet nieko nepranešę atvažiavome. Nors ir pati atrodo nekaip, ji vos mus pamačiusi, regis, kiek susijaudino ir paklausė, kas nutiko. Šiek tiek liūdna - atrodo, ji vis dar pati netiki, kad Rebecca jos nepamiršta ir nori be jokios priežasties ją aplankyti.
Jau kurį laiką sėdime virtuvėje. Rebeccos mama laiko ant kelių Lucy. Nežinau, kaip pati Rebecca to nepastebi ir nesupranta, bet, kad ir kiek jos mama įrodinėtų, kad jai viskas gerai, tai netiesa. Ji sulysusi, išbalusi ir neatrodo kaip ta pati moteris, kuriai porą kartų atidariau duris vilkėdamas tik apatinius. Toji moteris atrodė kur kas energingesnė ir sveikesnė, o ši yra pasyvi, jos net balsas neskamba taip pat.
Rebecca sako, jog greitai grįš, ir kad eina pasiimti keleto daiktų iš savo kambario. Palieka mus trise virtuvėje.
- Jums visai negerėja, argi ne? - iškart paklausiu.
- Taip prastai atrodau? - paklausia, pakeldama akis nuo Lucy į mane. Šiek tiek pasimetu ir keletą sekundžių nerandu žodžių. Juk nesakysiu moteriai, jog ji blogai atrodo. Tačiau ji pati mane išgelbsti ir nusijuokia. - Nesakyk Rebeccai, - negarsiai paprašo. - Ji nesupranta, tegul taip ir būna. Nenoriu jos papildomai jaudinti. Ji nenori to suprasti.
- Nesakysiu, - linkteliu.
- Nepamenu, kada būčiau sulaukusi tiek dėmesio, - nuoširdžiai nusišypso juodaplaukė. - Rebecca skambina kiekvieną dieną. Josh taip pat kartais paskambina.
Liūdnai šypteliu. Žinau, jog jiedu yra vieninteliai jos artimi žmonės. Liūdna, bet kartu ir miela, jog jai užtenka dviejų ja pasidominčių žmonių, kad pasijustų laiminga.
- Gavau tai, ko nusipelniau, - taria.
- Ne...
- Taip, - nutraukia mane. - Siaubingai elgiausi su Rebecca ir tavimi. Ir Lucy, - ji trumpai žvilgteli į mergaitę sau ant kelių, kuri valgo jau ketvirtą šokoladinį sausainį. - Neturėtų egzistuoti mamos kaip aš, kurios nelinki gero net savo pačios dukrai. Žinau, kad turėsiu palikti Rebeccą, tačiau esu visiškai rami. Esu laiminga žinodama, jog ji turi tave, Zayn.
Nemėgstu, kai pokalbis pasisuka panašia linkme. Iškart prisimenu močiutę, kuri vaikystėje mums su Amber nuolat pasakodavo apie tai, kaip ji mirs, ir kaip negali to sulaukti. Kai tėtis mus pasiimdavo, Amber visad verkdavo, nes močiutė buvo ją įtikinusi, kad jau greitai mirs. Galiausiai mums neleido daugiau pas ją važiuoti. Tai nebuvo didelis praradimas, man niekad pas ją nepatiko. Močiutė turėjo ne vieną psichikos sutrikimą, nuolat šiurpiai kalbėdavosi su savimi ar savo mirusiu vyru, sėdėdavo tyloje ir žiūrėdavo į išjungtą televizorių, bet elgdavosi taip, lyg jis būtų įjungtas ir ji žiūrėtų kažkokią laidą. Ji nuolatos pamiršdavo mūsų su Amber vardus, bet galiausiai liovėmės ją taisę, nors kiekvieną kartą ji pasakydavo vis kitą vardą. Kartais net nesuprasdavome, su kuriuo iš mūsų ji kalba. Ji mirė, regis, net tėtis geriau pasijuto, nors ji ir buvo jo mama. Močiutė labai norėjo pagaliau atsidurti pas savo vyrą, tad visi laimingi.
- Esu labai tau dėkinga, - sako su nuoširdžia šypsena veide Rebeccos mama. - Matau, kokia Rebecca laiminga su tavimi. Ir be tavęs neturėtume Lucy. Gaila, jog per vėlai tai supratau. Tikrai labai gailiuosi, jog turėjo nutikti tai, kad pati sau pripažinčiau, jog problema ne tu, o aš. Jūs trys laimingi ir tai dabar yra svarbiausia.
- Nėra viskas taip gražu, kaip jums atrodo, - sumurmu. Anksčiau ji laikė mane blogiausiu įsivaiduojamu vaikinu Rebeccai, koks tik gali būti, o dabar, regis, tobulu. Nėra ne taip, nei taip.
- Nieko nesakyk, - ji greitai papurto galvą. - Žinau, ką reiškia santykiai ir tokio amžiaus vaikas. Visa tai yra normalu. Aš ir pati turėjau vaikiną. Vaikiną, kuris sugebėjo ištverti netgi mane. - nusišypso.
- Jis turėjo būti labai stiprus. - šypteliu. Suprantu, kad kalba apie Rebeccos tėtį.
Rebeccos mama nusijuokia, visai neįsižeidusi dėl erzinimo. Linkteli vis dar besišypsodama.
- Buvo. Jis buvo vienintelis, kuris tikrai mylėjo mane, kad ir kokia nepakenčiama buvau. Labai gaila, kad Rebecca nespėjo pažinti savo tėčio...
// Rebecca
Mačiau, jog Zayn važiavo į savo tėvų namus be jokio entuziazmo. Aš taip pat jaučiuosi kiek pavargusi, tačiau dabar tai nesvarbu, nes jo mama buvo labai laiminga pamačiusi mus.
Stoviu viena svetainėje. Žvelgiu į ant sienų pakabintas, ir ant židinio padėtas, nuotraukas. Zayn mama labai sentimentali, čia yra net Lucy nuotrauka. Matau šeimos nuotraukas per Kalėdas ar kitas šventes, Zayn tėvus laikančius du vaikus. Atpažįstu Amber. Čia yra jųdviejų su Zayn nuotraukos tik iš vaikystės. Nuotraukų iš paauglystės nė vienos. Suprantama. Tačiau pamatau, kokie jie su Amber buvo panašūs.
Pastebiu ir didelę besišypsančio, penkerių ar šešerių metų juodaplaukio berniuko nuotrauką. Tai viena gražiausių mano matytų Zayn nuotraukų. Žiūrėdama į tokį mažą, mielą ir laimingą Zayn suprantu, kad ir pati norėčiau sūnaus. Tokio pat kaip Zayn. Jau turime dukrą, kuri panaši į mane, tad norėčiau sūnaus, kuris būtų panašus į jį. Galiu tik įsivaizduoti... Galbūt kada nors.
Prie manęs prieina Zayn mama. Atsistoja šalia.
- Kaip tavo mama? - švelniai paklausia.
- Jai geriau, - šypteliu.
Kuomet išėjome, mama mums atsisveikinant netgi paprašė, ar gali apkabinti Zayn. Ir tai buvo labai miela. Nes niekad nebūčiau tikėjusi, jog kada pamatysiu tokį vaizdą, kaip mano mama apkabina vaikiną, kurio tiek laiko nekentė.
Mudvi einame į virtuvę, kur randame Zayn su tėčiu, kuris laiko Lucy. Atsisėdu šalia vaikino. Kalbamės. Praeina kuris laikas ir vakare Zayn pagaliau išgelbsti Lucy, kuri visai nemiegojusi dieną, tampa irzli, ji nenori būti pas nieką ant rankų, bet nenori būti ir viena, todėl nutariame, jog mums jau laikas namo.
Nors Zayn ir nenorėjo važiuoti, visgi esu labai laiminga, kad tai padarėme. Mudu kalbamės visą kelią iki namų, bet aš vis žvilgčioju į gale miegančią Lucy ir pamėginu įsivaizduoti juodaplaukį berniuką šalia jos. Lucy brolį...
* * *
laabas
ką manooot? :)
