Stoviu koridoriuje, pečiu atsirėmęs į svetainės duris. Stebiu svetainėje su Lucy žaidžiančią ir su Amber ir Josh kalbančią Rebeccą. Mėgstu stebėti ją, kuomet ji užsiima įprastais dalykais. Kuomet Rebecca nesistengia ir negalvoja apie tai, kaip atrodo, neslepia šypsenos...
- Ką planuoji daryti vėliau? - išgirstu tylų balsą šalia savęs. Matau stovintį tėtį. Jis žiūri į tą patį, kaip ir aš.
- Nežinau, - sumurmu. - Rebecca, žinoma, norės pas mamą, o vėliau priklauso nuo...
- Kalbu ne apie tai, Zayn , - papurto galvą.
- Apie ką? - paklausiu.
- Kalbu apie Rebeccą, - taria.
- Kas apie ją? - nestipriai suraukiu antakius. Juk jis mėgsta Rebeccą taip pat kaip ir mama. Tėtis pavarto akis atsidusdamas.
- Ji myli tave.
- Na, taip, - linkteliu.
Ir pats žinau tai. Rebecca tai man parodė daugybę kartų. Tačiau kodėl dabar tai svarbu? Nueiname šiek tiek toliau nuo svetainės.
- Aš klausiu, ar neplanuoji žengti dar vieno svarbaus žingsnio?
- Ką? - žvelgiu į jį vis dar nesuprasdamas, apie ką jis kalba. - Juk turime Lucy...
- Kalbu ne apie Lucy, - giliai atsidūsta. - Zayn, nejau tikrai nesupranti? Klausiu, ar neplanuoji vesti Rebeccos?
Žvelgiu į jį nesuprasdamas, ar kalba rimtai. Niekad apie tai nebuvau pagalvojęs.
- Nemanau, jog Rebecca to nori... - sumurmu.
- Regis, Amber neperdeda sakydama, jog esi idiotas, - tėtis atsidūsta. Suprantu, jog kalba nerimtai, tad silpnai šypteliu. - Žinoma, jog nori.
- Bet juk turime Lucy, - darkart pasakau. - Ar vestuvės gali būti svarbiau už ją?
- Nesvarbiau, - jis dar kartą giliai atsidūsta. Nestipriai papurto galvą. - Nesakyk, jog bijai. Prieš atsirandant Lucy, kuomet dar nežinojai, kuo viskas baigsis, todėl leidai sau nesisaugoti, nebijojai nieko. Laikas prisiimti atsakomybę. - šie žodžiai skamba griežčiau. Tačiau žinau, kad jis teisus. - Galiausiai Rebecca pradės galvoti, jog nežiūri į ją rimtai.
- Kaip ji gali taip galvoti? - susiraukiu. - Niekad neatsisakiau rūpintis Lucy...
- Zayn, tai ne apie Lucy. - jį, atrodo, pradeda erzinti mano nesupratimas. - Tai apie jus abu. Tave ir Rebeccą. Nesielk vaikiškai ir nežaisk su ja.
Atsidūstu. Ši mintis man nebuvo kilusi, tačiau dabar suprantu, jog ji tikriausiai teisinga. Tuomet pagalvoju apie dar kai ką. Jei išties žengčiau tokį žingsnį, Rebecca būtų tik mano. Ir dabar nesijaudinu dėl to, jog ji gali palikti mane ar dar ką, tačiau tuomet ir kiti vaikinai suprastų, jog neverta net bandyti. Pavyzdžiui, Alex. Niekad nemaniau, jog galiu ko nors taip nekęsti, kol nesupratau, ką jis jaučia Rebeccai. Stengiuosi kaip galėdamas būti kantresnis su juo, nes žinau, kad Rebeccai jis svarbus. Jog ji jį laiko draugu ir jai Alex rūpi. Kaip ir jam rūpi Rebecca. Ir esu įsitikinęs, jog jei mudu rimčiau susipyktume, jam ir vėl įsižiebtų viltis ir Alex galvotų, jog ji gali būti jo. Bet, jeigu išpildyčiau tą tėčio norą, tuomet, net mums ir susipykus, jis galės pamiršti apie ištekėjusią merginą. Nes ji niekada nebus jo. Tačiau vesti Rebeccą tik todėl, kad kažką įrodyčiau Alex, atrodo kvaila net man.
Bet aš myliu ją. Ir dabar, kai tėtis pakišo šią mintį, tai atrodo suprantama. Tikrai turėčiau tai padaryti.
Vėliau, po ilgų įkalbinėjimų, pavyksta Rebeccą įtikinti palikti Lucy čia su tėvais, ir jog nėra reikalo ją vežtis į ligoninę. Ji vis dar nenori bent kuriam laikui atsiskirti nuo jos. Jei Rebecca nesusitaikys su tuo, jog ji negali kiekvienos akimirkos praleisti su Lucy rankose, jai bus tik sunkiau, kai ji paaugs.
O ligoninėje išgirstame išties džiugias naujienas. Rebeccos mamą išleis namo. Matau, kaip atsipalaiduoja Rebecca, ir kokia ji laiminga. Tačiau tiek Josh, tiek aš, iš tiesų - visi, išskyrus pačią Rebeccą, suprantame tai, ko nesupranta ji. Nors šiuo metu jai ir geriau, Rebeccos mama nenugyvens ilgo gyvenimo. Tačiau jos mama nenori jaudinti Rebeccos. Ji ir pati tai supranta. Gydytojas nenori nieko daugiau Rebeccai pasakoti ir esu įsitikinęs, jog ir tuo pasirūpino jos mama. Ji nenori, kad Rebecca dar labiau verktų ir jaudintųsi dėl jos. Suprantu, jog ji nesijaučia to nusipelniusi. Ir taip pat žino, kokia jautri jos dukra.
Vėliau, važiuojame jau kartu su Rebeccos mama į jos namus. Rebecca, pagaliau su nuoširdžia šypsena puošiančia jos veidą, sėdi priekyje šalia manęs, o jos mama kartu su Josh gale. Amber liko namuose. Ji taip pat buvo labai laiminga pamačiusi Josh. Jie vieninteliai artimi žmonės, kuriuos ji turi. Rebeccos mamos broliui, Josh tėčiui, mirus, jai liko tik Rebecca ir Josh. Žinau, jog ji apie tai galvoti pradėjo tik dabar, tačiau jos vietoje būčiau apie tai susimąstęs ir anksčiau.
Kurį laiką praleidžiame Rebeccos mamos namuose. Ji primygtinai prašo, jog Rebecca nesijaudintų ir nevažiuotume pas ją kiekvieną dieną. Tačiau pažada kasdien skambinti.
Po kelių valandų, pagaliau ruošiamės važiuoti namo. Į savo namus. Kur pagaliau ir vėl būsime tik mes. Atsisveikinant, mama stipriai apkabina Rebeccą, o tėtis tyliai sumurma, jog dar kartą pagalvočiau apie jo patarimą. Silpnai pasakyta - dar kartą pagalvoti. Nežinau, ar galėsiu apie ką kito galvoti. O galbūt nėra apie ką galvoti? Gal Rebecca net nenori to?
* * *
