// Zayn
Pabundu, kaip jau tapo įprasta, lovoje vienas. Tai jau tapo normalu. Šiomis dienomis, kuomet kiekvieną naktį esu su Rebecca, išsimiegu kaip niekad gerai, nors Lucy ir pažadina bent kartą ar kelis naktį. Tačiau žinodamas, kad Rebecca šalia, laikydamas ją savo rankose ir jausdamas švelnų merginos kvėpavimą, atsimušantį man į kaklą, užmiegu neįtikėtinai greitai. Nežinau, kaip tiek laiko galėjau miegoti be jos. Dabar, regis, be Rebeccos net neužmigčiau. Man užtenka tik to, jog ji yra su manimi.
Apsidairau aplink vis sparčiai tuštėjantį miegamąjį. Paskutines keletą dienų pervežinėjau jos ir Lucy daiktus. Liko tik patys svarbiausi. Pagaliau vyksta tai, ko taip norėjau. Gyvensime trise. Būsime tikra šeima, gyvenanti kartu. Aš ir dvi svarbiausios moterys - du svarbiausi žmonės mano gyvenime.
Išlipu iš lovos iš lėtai išeinu iš miegamojo. Rebeccą randu virtuvėje kartu su Lucy. Pamačiusi mane mergina šypteli ir pasisveikina. Atsisėdu šalia jos ir pasisveikindamas trumpai pabučiuoju Rebeccą. Ji dar kartą šypteli, nors ir atrodo šiek tiek susimąsčiusi.
Žvilgteliu į jai ant kelių sėdinčią ir valgančią dukrą. Ji valgo pati, netvirtai rankoje laikydama šaukštą. Kol kas pačiai valgyti jai sekasi ne taip lengvai, ji greitai pavargsta ir jai atsibosta, tad galiausiai tenka ją maitinti man arba Rebeccai. Tačiau jai sekasi vis geriau ir geriau. Lucy labai stipri ir greitai mokosi. Žinau, kad gydytojai sakė, kad ji, kadangi gimė kiek daugiau kaip mėnesiu anksčiau nei turėjo, vaikščioti, kalbėti bei panašius dalykus pradės daryti daug vėliau ir jai seksis sunkiau, tačiau Lucy labai greitai sustiprėjo. Net gydytojai to nesitikėjo. Kai kuriuos dalykus, tokius kaip vaikščioti, ji pradėjo netgi kiek anksčiau nei daugelis jos amžiaus vaikų. Tačiau esu įsitikinęs, jog viso to kaltė yra mano. Rebecca daug jaudinosi ir nervinosi, kai išsiskyrėme. Tai neišėjo į naudą. Dėl to Lucy gimė taip anksti.
- Skambino mama, - sako mergina žvelgdama į mane.
- Viskas gerai? - paklausiu.
- Taip, - atsidūsta Rebecca trumpai nuleisdama akis.
- Ką ji sakė?
- Na, - ji atsidūsta. - Ji buvo maloni. Klausė apie Lucy, mudu. Tave. Klausė, ar viskas gerai. Pirmą kartą kalbėjo apie tave ir nemėgino įžeisti. - sumurma vėl žvelgdama žemyn. - Netgi kvietė atvažiuoti pas ją, kai galėsime ar norėsime.
- Kodėl kalbi taip, lyg tai būtų blogai? Argi ne to visada norėjai? - kilsteliu antakį.
- Taip, tačiau viskas atrodo pernelyg gerai, jog būtų tiesa. - darkart giliai atsidūsta mergina. - Juk neįmanoma, jog žmogus taip kardinaliai akimirksniu pakeistų nuomonę apie ką nors.
- Gal įmanoma? Juk ji paaiškino viską, galbūt pasakiusi tuos žodžius tau, vėliau išties susimąstė. Man taip pat sunku patikėti ja, bet nesužinosi nepabandžiusi. - tariu delną uždėjęs jai ant kojos. Švelniai spusteliu. - Kvailas patarimas, nes ji tavo mama, tačiau bent kurį laiką neprisileisk jos pernelyg arti, nes, jei ji yra kažką numaniusi, bus tik skaudžiau.
- Man įdomu, kaip ji elgsis, kai susitiksime. - sako.
- Nori nuvažiuoti pas ją? - klausiu.
- Galbūt, - linkteli. - Tačiau ne šiuo metu. Galbūt už kelių dienų.
Noriu, jog visa tai būtų tiesa. Nenoriu, kad Rebecca jaudintųsi ir nervintųsi dėl mamos. Ji ir taip negražiai elgėsi su ja, ji Rebeccai visiškai nepadėjo per pastaruosius metus. Jeigu ji dabar kažką sugalvojusi ir tik meluoja, tai būtų paskutinis lašas. Galiu tik įsivaizduoti, kaip būtų Rebeccai skaudu. Tačiau, įdomu, jei ji meluoja, ji išties prisivers būti maloni su manimi?
- Gerai, - tariu. - Galėsime nuvažiuoti. Galbūt pagaliau pamiršime visus pykčius.
Be abejo, nesiruošiu su Rebeccos mama kalbėtis lyg su drauge. Po visko, ką ji padarė, neplanuoju to daryti. Bendrausime tik tiek, kiek reikia. Iš tiesų, nenoriu su ja visai bendrauti, tačiau žinau, kad Rebecca to norėtų. Man nesvarbu, ką ji kalbėjo ar galvojo apie mane, tačiau vis dar pykstu dėl to, kaip ji elgėsi su Rebecca ir Lucy. Neleisiu, jog kas nors jas skaudintų. Būsiu su jomis ir jų neskaudins niekas. Ypač Rebeccos mama.
- Negalvok dabar apie tai, - sakau matydamas, jog ji žvelgia žemyn, nervingai žaidžia su savo pirštais ir nieko nesako. - Nesijaudink, kol dar nežinome, ar ji tikrai nemeluoja. Verčiau pažiūrėkime, kas bus vėliau.
Mergina linkteli ir atsidūsta.
Pagaliau įsivaizduoju mudu ramiai gyvenant kartu. Tai ko taip noriu. Jog su jos mama viskas gerai, visi laimingi, su mumis auganti Lucy... O galbūt ne tik.
- Ar kada susimąstei, ar... - pradedu, tačiau trumpai nutylu. - ar įsivaizduoji Lucy vienturtę? - negarsiai tariu.
Rebecca suraukia antakius ir atsisuka į mane. Ji trumpai pažvelgia į dukrą, tuomet vėl į mane.
- Ką? - tepasako.
- Na... - dėl jos tokios reakcijos suprantu, jog tikriausiai skambu kvailai. Šiek tiek pasimetu. - Aš tik pagalvojau, jog... Na, ne dabar, žinoma...
Pagaliau Rebecca nestipriai nusijuokia. Nusišypso.
- Visad įsivaizdavau, jog kada nors turėsiu daugiau nei vieną vaiką, - sako. - ir jog tarp jų bus nedidelis metų skirtumas, tačiau, kuomet gimė Lucy, supratau, kad ne viskas yra taip paprasta. Visus metus praleidau viena su ja...
- Juk ruošiamės gyventi kartu. Nebūsi viena, - nutraukiu ją.
- Taip, - linkteli. - Tačiau dabar apie tai negalvoju. Kada nors - tikriausiai. Tačiau dabar man visiškai užtenka Lucy. Net negaliu įsivaizduoti, jog galėčiau taip mylėti ir rūpintis kuo nors daugiau.
Suprantu Rebeccą. Ir pats dabar nenoriu to, tik pagalvojau apie ateitį. Galbūt po metų ar kelių. Rebecca vienturtė ir nežino, ką tai reiškia, tačiau žinau aš. Kad ir kaip kartais tai erzino, augti su Amber buvo smagu. Ypač, kuomet tarp mudviejų nedidelis, vos dvejų metų skirtumas. Mudu daug padėjome vienas kitam dar nuo pat mažens. Kaip Amber meluodavo ir sakydavo tėvams, jog ji girdėjo, kaip grįžau namo vakare, nors iš tikrųjų grįždavau paryčiais. Noriu, jog ir Lucy turėtų tokį artimą žmogų. Nenoriu, jog ji augtų viena. Kartais mudu su Amber negalėdavome pakęsti vienas kito, tačiau tas ryšys niekur nedingo ir žinojome, kad vis vien esame vienas kitam svarbūs.
Tačiau prie viso to Rebecca turi priežastį nepasitikėti manimi, todėl pirmiausia turiu jai įrodyti, kad viskas bus gerai. Anksčiau taip negalvojau, tačiau dabar atrodo, jog susilaukti vaikų anksčiau, yra daug šauniau. Galiu įsivaizduoti, kaip visi pažįstami ir draugai rūpinasi ir suka galvą dėl savo naujagimių, o mūsų vaikai jau suaugę. Mudu su Rebecca neturime dėl ko jaudintis ir kuo rūpintis. Visą laiką galime skirti vienas kitam. Štai kokios ateities aš noriu. Su Rebecca.
* * *
sveeeikoos👋🏽👋🏽
tbh mane šiek tiek erzina veikėjai kai kurie, nes aš žinau šiek tiek daugiau nei jūs :))))) 😛
ką manoooot, parašykit ;p
vote⭐️
