// Zayn
Pabundu po daugiu nei trylikos valandų miego kur kas žvalesnis bei su daug geresne savijauta, negu užmigau. Rebecca buvo teisi, man išties į naudą buvo pamiegoti, o ir liko vos keletas valandų, iki kol galėsime pagaluau susitikti.
Labai tikiuosi, jog viskas buvo būtent taip, kaip ir atsimenu. Jog mudu nesusipykome, viską išsiaiškinome, o aš nepasakiau, ko nereikia. Tikiuosi, jog viskas gerai.
Tačiau visgi jaučiuosi kaltas. Neturėjau vairuoti, mačiau, kokia išsigandusi buvo Rebecca. Ji visą kelią namo sėdėjo įsitempusi ir rodos iš baimės net nekvėpavo. O tiek reikėjo laiko, kol ji nustotų bijojusi su manimi važiuoti... Taip pat neturėjau taip elgtis ir su Alex. Nors nieko jam ir nepadariau, tačiau Rebeccai vis vien nepatiko tai. Bet jis pats dėl to kaltas. Galbūt kitąkart žinos, kad nereikia taip kalbėti. Kad ji yra mano mergina ir jis gali pamiršti apie Rebeccą. Ji niekada nepasirinks Alex. Ji su manimi. Ji - mano.
Išlipęs iš lovos neskubėdamas nueinu į dušą. Kurį laiką mąstau, veidrodyje stebėdamas tamsiais, keletą dienų neskustais, šereliais padengtus skruostus, ar skustis, ar ne. Vis dėlto nusprendžiu palikti taip, kaip yra. Rebeccai jie patinka, o man patinka, kaip ji uždeda savo delnus ant mano skruostų... Rebecca jau daro įtaką net ir tokiems paprastems mano sprendimams... Tačiau man patinka. Man patinka, kad Rebecca ima užimti vis didesnę dalį mano kasdienybės.
Po dušo dar turiu kiek daugiau nei valandą, todėl paėmęs kompiuterį nusprendžiu padaryti keletą dalykų, kuriuos jau kurį laiką atkėlinėjau. Tik tėčiui galėčiau dėkoti už tokią galimybę dirbti iš namų, kiek noriu ir kada noriu. Negalėčiau pakęsti kiekvieną keltis anksti ryte ir grįžti vakare. Nenoriu tokios rutinos ir tik tėčio dėka galiu to išvengti.
Praeina valanda, Rebecca įprastai tokiu laiku jau parašo man, tačiau kol kas dar nieko negavau. Pats parašau jai keletą žinučių, į kurias atsakymo taip pat nesulaukiu. Galbūt tikrai vakar nutiko dar kažkas, ko nepamenu ir dabar ji pyksta? Dabar jau pradedu jaudintis. Ar pasakiau ką nors ne taip? Viskas, ką pamenu, tai jog grįžę kurį laiką mudu kalbėjomės virtuvėje. Apsikabinome, aš atsiprašiau, ji pasakė, kad viskas gerai. Ar buvo dar kas nors? Galbūt ji taip pasakė tik todėl, nes nenorėjo kalbėti su manimi išgėrusiu, tačiau aš to nesupratau? O gal buvau išgėręs labiau negu atsimenu? Galbūt nieko panašaus net nebuvo, o mes visąlaik pykomės? Kad ir ką jai pasakiau, neturėjau to omenyje. Kaip turėčiau elgtis? Jaučiuosi pasimetęs.
Parašau Josh žinutę su klausimu, ar Rebecca jau grįžo. Sėdžiu keletą minučių su telefonu rankose laukdamas kurio nors vieno iš jo žinutės, kol netikėtai namuose nuskamba durų skambutis. Lengviau atsidūstu atidaręs duris ir priešais save pamatęs juodaplaukę.
– Kur tu buvai? – susiraukiu praleidęs merginą pro duris.
– Atleisk, mano telefonas išsikrovė, – sumurma koridoriuje nusirengdama viršutinius drabužius.
– Viskas gerai? – paklausiu stebėdamas, kaip Rebecca nežymiai susiraukia.
– Viskas gerai, – lengvas sutrikimas girdisi jos balse.
– Atsiprašau, – atsidūstu staiga pajutęs norą atsiprašyti jos ir blaivus. Mažiausiai ko noriu, tai viską sugadinti ir susipykti su ja. Matau, kaip Rebecca sutrikusi pakelia galvą į mane.
– Viskas gerai, Zayn, juk nieko nenutiko, – pagaliau atsako. Nieko nenutiko?
– Aš apie vakar, – patikslinu, bet merginos veidas nepasikeičia.
– Aš taip pat. – svetainėje atsisėdame ant sofos. Užlenkiu kompiuterį ir padedu jį ant stalo. – Jau atsiprašei vakar, o ir nenutiko nieko tokio, dėl ko turėum jaustis toks kaltas. – pagaliau ji lengvai šypteli delnu patrindama man ranką.
Bet Rebeccos šypsena netrukus dingsta. Ji patraukia savo ranką nuo manosios ir atsidūsta. Tai visgi nutiko kažkas.
– Rebecca, – atsidūstu. – Aš tikriausiai nepamenu visko, kas nutiko vakar, bet kad ir ką pasakiau ar...
– Tai ne tai, Zayn, – sumurma mergina nervingai pradėjusi žaisti su savo pirštais.
– Tuomet kas? – ji kurį laiką tyli.
– Šiandien visą dieną mąsčiau... – Rebecca atsidūsta. – Apie mudu, – priduria ir pajuntu, kaip pats įsitempiu. – Ir apsisprendžiau.
Ką ji mėgina pasakyti? Nejau ji nori viską nutraukti? Tai paaiškintų jos keistą legesį. Rebecca nepabučiavo manęs pasisveikindama, atrodo susimąsčiusi ir paniurusi. Stebiu, kaip juodaplaukė vis dar žaidžia su rankų pirštais ir laukiu, ką ji toliau pasakys, bet ji kankinamai ilgai tyli. Rebecca giliai įkvepia ir iškvepia. Šiandien abu mes tokie pasimetę ir sutrikę.
– Manau, jog jau laikas pasakyti mamai apie mus, – tyliai sumurma ir pajuntu, kaip mano kūnas automatiškai atsipalaiduoja. – Nebenoriu jai daugiau meluoti, jog būnu su drauge. Per mane ir Josh yra priverstas jai meluoti.
– Gerai, – lengviau atsidūstu neturėdamas daugiau ką pasakyti.
– Gerai? – Rebecca atsargiai pakelia į mane galvą.
– Jeigu tik nori, – linkteliu ir atsisėdęs dar arčiau jos ranką uždedu ant merginos pečių. Dabar, palyginus su tuo, ką vos prieš keletą sekundžių išgyvenau, nebeatrodo taip baisu susitikti su Rebeccos mama.
– Nebus lengva, juk žinai, – mergina atsidūsta atsiremdama į mane.
– Žinau, – linkteliu ją tvirčiau priglausdamas prie savęs. – Jau maniau, kad nori viską baigti, – lūpas priglaudžiu prie merginos viršugalvio.
– Ką? – Rebecca suraukusi antakius atsisuka į mane. – Kodėl?
– Kalbėjai keistai, keistai elgeisi... – sumurmu. – Atėjusi nepabučiavai manęs! – mergina pagaliau nusijuokia. Aš taip pat šypteliu.
– Tuo metu man ne tai rūpėjo, – Rebecca pilnai atsisuka į mane ir pirštais suėmusi mano žandikaulį dar akimirką juodomis akimis stebi mane.
Pagaliau mūsų lūpos susiliečia. Ji stipriai rankomis apsikabina mano kaklą priversdama mane atsidurti virš jos. Atsitraukiu suglausdamas mūsų kaktas stebėdamas, kaip Rebecca droviai šypteli ir nusuka akis. Man patinka, kokia nedrąsi ji kartais būna. Ir vėl pabučiuoju ją. Iš pasikeitusios atmisferos jau suprantu, link kur visa tai eina.
* * *
ką manoooot?
