// Rebecca
Atsibundu lovoje viena. Vakar, kuomet grįžau namo, norėjau pasikalbėti su Zayn, tačiau neatrodė, jog jis pats labai norėtų su manimi kalbėtis, tad nutariau palaukti ryto ir duoti Zayn daugiau erdvės, jeigu jam taip norisi pabūti vienam. Netgi Lucy neleidau eiti pas jį.
Išėjusi iš miegamojo, patikrinu Lucy kambarį, tačiau, kaip ir tikėjausi, jį randu tuščią. Lipdama laiptais į apačią, girdžiu įjungtą televizorių ir iškart atpažįstu filmuką, kurį nuolat žiūri Lucy.
Tyliai sustoju tarpduryje. Matau, vaikiną sėdintį ant kilimo. Lucy, stovėdama Zayn tarp kojų, šoka pagal per filmuką grojančią muziką, aplink pilna žaislų. Staiga mergaitė suklumpa ir krenta tėčiui į rankas. Juokiasi. Matyti juodu kartu yra mano pats mėgstamiausias dalykas. Nesu mačiusi nieko nuoširdesnio ir tikresnio negu jiedu kartu. Pamenu, kaip mama sakydavo, jog neturėčiau leisti Zayn matytis su Lucy. Tačiau aš pati apie tai nė akimirkai negalvojau. Dabar, žiūrėdama į juos, kaip ją myli Zayn, o ji jį, neįmanoma, jog galėčiau atimti vieną iš kito. Jiedu tokie svarbūs vienas kitam, kad net nenoriu pagalvoti, jog galėčiau juos atskirti. Zayn staigiu judesiu aukštai kilsteli dukrą, priversdamas ją dar garsiau nusijuokti.
Pagaliau Lucy pastebi mane. Keletą akimirkų su šypsena stebi mane. Netrukus jos žvilgsniu paseka ir Zayn. Vaikinas žvilgtelėjęs į mane trumpai keistai šypteli ir nusisuka. Tik dabar suprantu, jog visą šį laiką šypsojausi.
Lėtai žengiu į svetainę. Atsisėdu netoli jų, tačiau ne per arti. Dabar jau Lucy eina link manęs, paimu ją. Noriu pasikalbėti su Zayn, tačiau nespėju nieko pasakyti, kuomet pamatau, kaip jis atsistoja. Stebiu vaikiną, kaip jis išeina. Vis dar pyksta. Atsidūstu ir taip pat atsistoju. Lucy palieku svetainėje žaisti ir ji, regis, net neketina eiti paskui mane.
Zayn randu virtuvėje, stovintį atsirėmusį į spintelę. Jis nekreipia dėmesio, jog aš čia.
- Zayn... - tyliai pradedu. - Paklausyk, Zayn, aš atsiprašau, jog... - pagaliau vaikinas pakelia akis į mane. Šaltu veidu, rudos akys nenuleidžia akių nuo manęs, tačiau nematau jokios emocijos. - Atsiprašau už tai, ką pasakiau...
- Kiek kartų jau būtum su manimi išsiskyrusi, jeigu kiekvieną kartą susiginčijus tau pradėčiau priminti tai, jog tu net dvejus metus buvai mirusi? - pagaliau ištaria. Nuleidžiu galvą. Žinau, jog jis teisus. Po to, kai apie tai pasikalbėjome, jis niekada daugiau man to nemėgino prikaišioti. - Arba, jeigu matydamas, kaip stengiesi ir darai viską, gali, vis tiek pasakyčiau, jog esi bloga mama?
- Aš nesakiau, kad tu...
- Sakei, jog negaliu pasirūpinti Lucy, - Zayn nutraukia mane. - Rebecca, ir pats žinau, kad man nesiseka taip gerai kaip tau, tačiau aš stengiuosi. Kiekvieną dieną stengiuosi kaip galėdamas, būti toks tėvas, kokio Lucy nusipelnė.
Nuleidžiu galvą, negalėdama atlaikyti jo žvilgsnio. Jaučiu ašaras akyse, tačiau nenoriu pravirkti. Žinau, jog ir aš jausčiausi labai įskaudinta, jeigu jis tai pasakytų man.
- Atsiprašau, Zayn. - tariu nepakeldama akių į jį. - Nenorėjau pasakyti, jog esi blogas. Niekada taip negalvojau. Matydama, kaip stengiesi ir myli Lucy, niekada negalėčiau pagalvoti, jog esi blogas tėtis. Tačiau tu taip pat nesielgei gerai, pykdamas, jog nenoriu dabar pat pastoti ir vėl.
Užsimerkiu ir mano skruostais nuteka ašaros. Greitai jas nusišluostau ir pakeliu akis į Zayn. Pažadu sau neverkti. Galime bent kartą išsiaiškinti be mano ašarų.
- Tiesiog kurį laiką galvojau apie tai, - sumurma Zayn. - Tą rytą, kai blogai pasijutai, įsižiebė viltis, jog pagaliau tai išsipildys, bet tas neigiamas nėštumo testas viską sujaukė. Bent jau man.
- Aš tenoriu šiek tiek palaukti, - sakau. - Atsiprašau. Nemanau, jog negali pasirūpinti Lucy.
Zayn vos matomai linkteli, nuleisdamas akis į grindis. Nieko neatsako. Suprantu, kad sunku yra atleisti. Bent kuriam laikui nuoskauda liks. Aš taip pat neatleisčiau taip greitai. Nors ir sakyčiau, jog viskas gerai, žinau, jog viduje taip nesijausčiau. Vis vien galvoje skambėtų tie žodžiai.
- Aš myliu tave, Zayn, ir niekad nenorėjau tyčia įskaudinti.
- Žinau, - negarsiai atsako sausu balsu.
Atsidūstu. Nusprendžiu pernelyg jo nespausti, sunkiai šypteliu ir išeinu iš virtuvės. Grįžtu pas Lucy. Mudu visą dieną beveik nesikalbame. Kalbame tik tuomet, kai tai tikrai būtina. Dažniausiai tik dėl Lucy Tačiau šįkart bent nevengiame vienas kito. Ir taip tik sunkiau.
Kad ir kaip mėginau Lucy išlaikyti neužmigusią iki jos miego laiko, kad ji nepabustų pernelyg anksti, visgi nepavyko. Šįkart ji jau vonioje beveik snūduriavo, o į jos lovą ją nunešiau jau miegančią.
Įėjusi į miegamąjį noriu eiti į dušą, bet pamatau, jog ir Zayn ruošiasi daryti tą patį. Sustojame.
- Gali eiti pirma, - negarsiai taria šiek tiek atsitraukęs. - Galiu išsimaudyti ir kitame duše...
- Ne, eik tu pirmas, - greit atsakau. - Aš vis vien užtruksiu ilgiau, - sumurmu.
Ir tokius trumpus ir nejaukius dialogus turėjome visą dieną. Nenoriu maudytis su juo atskiruose vonios kambariuose. Man tai atrodo tas pats, kas ir miegoti atskiruose kambariuose. Sėdžiu ant lovos laukdama, kol vaikinas išeis iš dušo. Keletą kartų vos sulaikiau save nenuėjusi į dušą, kol jis vis dar maudosi. Galbūt tai jam pagaliau praskaidrintų nuotaiką? Bet suprantu, jog jis tikriausiai nenusiteikęs.
Kuomet išsimaudau ir aš, Zayn jau guli lovoje. Šįkart jis nemėgina apsimesti, jog miega. Atsigulu atsisukusi į vaikiną, tarp mūsų išlaikydama atstumą - taip tikriausiai bus geriau.
- Labanakt, - tariu.
- Labanakt, - atsako.
Zayn neapkabina, nepabučiuoja ir net nepaliečia manęs, o tik žvelgia į lubas. Aš taip pat negaliu užmigti. Tikrai jaučiuosi blogai dėl to ką pasakiau, o tai, jog Zayn šiandien su manimi beveik nekalba, viską tik apsunkina. Duosiu jam laiko.
Mėginu klausytis tylaus vaikino kvėpavimo, tikėdamasi, jog jis padės man nurimti ir užmigti. Guliu užsimerkusi, tačiau užmigti nepavyksta. Taip pat atsigulu ant nugaros. Žvelgiu į tamsą, galvodama apie įvairius scenarijus su Zayn. Galvoju apie ateitį - tokią, kokia norėčiau, jog ji būtų. Jog turėtume kuo mažiau tokių nejaukių dienų ir pagaliau liautumėmės skaudinę vienas kitą.
- Ar gali atsigulti arčiau? - po daugiau kaip pusvalandžio išgirstu negarsų vaikino balsą. - Negaliu užmigti, - tyliai pripažįsta.
Suprantu, jog jam prireikė daug stiprybės tai pasakyti. Po beveik visos dienos trumpų, sausų ir nejaukių dialogų pripažinti, kad negali be manęs užmigti.
- Žinoma, - greitai atsakau lengviau šyptelėdama pati sau. Aš greitai atsigulu arčiau jo, ranką uždedu jam ant krūtinės, o galvą padedu netoli kaklo. Zayn lengvai mane viena ranka apkabina. - Kaipgi miegojai šią naktį? - paklausiu, žinodama, jog šiąnakt tikrai miegojome palaikydami didžiausią įmanomą atstumą.
- Nemiegojau.
- Visą naktį? - švelniai paklausiu.
- Visą naktį, - pakartoja. - Nedaryk to, jei nenori, - sumurma.
- Noriu.
Neištvėrusi priglaudžiu lūpas jam prie lūpų kampučio. Prisiglaudžiu taip arti jo, jog nosimi liečiu vaikino kaklą. Nejučiomis giliai įkvepiu ir nusišypsau.
- Ar nori pasikalbėti? - pasiūlau. Gal dar kartą pasikalbėjus, pagaliau pasikeis ši keista atmosfera tarp mūsų.
- Ne.
Tyliai atsidūstu ir nieko nesakau. Kad ir kaip dramatiška tai atrodo, jo vietoje elgčiausi taip pat.
* * *
