Iš lėto prasiveria durys ir priešais save išvystu Rebeccą. Ji kiek nustemba, tačiau nepasimeta.
– Josh nėra namuose, – taria ir jau ruošias uždaryi duris, bet ranka sustabdau ją.
– Dėl to čia ir esu, – pasakau ir mergina giliai atsidususi ir vėl praveria duris.
– Ko nori, Zayn? – paklausia pečiu atsiremdama į duris. Nužvelgia mane.
– Galiu įeiti?
– Neturėtum čia būti.
Atsidūstu ir nestipriai stumtelėjęs ją nuo praėjimo į namus įeinu. Uždarau duris. Vis dar nesigalvojau, ką jai pasakyti. Žinau, ką noriu pasakyti, bet nežinau, kaip tai skambės. Nemąsčiau apie tai čia važiuodamas.
– Pasiklabėkime.
– Paskubėk, aš ruošiausi miegoti, – Rebecca atsidūsta ir nestsisukusi į mane nueina įvirtuvę ir atsistoja ten pat, kur stovėjo ir vakar, kuomet mūsų lūpos susilietė... Tik dabar pastebiu, jog ji apsirengusi juodais trumpais šortais ir tokios pat spalvos marškinėliais, kurie vos dengia merginos pilvą.
Ji nejaukiai delnu pasitrina ranką ir susigėdusi nuleidžia galvą, pastebėjusi, kaip nužvelgiau ją nuo galvos iki kojų. Bus sunku susikaupti, kai ji taip apsirengusi...
– Kalbėsi ar taip stovėsi? – paklausia šiek tiek griežtesniu balsu.
– Aš... Dėl vakar. – atsidusęs nuleidžiu akis nuo jos. Tikrai vertėjo bent pamėginti susidėlioti mintis ką jai pasakyti... Niekad nesijaučiau silpnesnis negu dabar. Kas su manimi vyksta?
– Man nerūpi ką nori man pasakyti dėl vakar, – atsako ir suprantu, kad tikrai lengva nebus. – Eilinį kartą įrodei, jog nei kiek nepasikeitei ir juodu su Alex vienodi... O tikėjausi, kad pasikeitei.
Ką? Kaip mes perėjome prie Alex? Iš kur išvis Alex?
– Alex? – suraukiu antakius. – Ka turi omenyje?
– Judu elgiatės vienodai. Išpradžių elgiesi gerai, o po to... po to manai, kad tau viskas galima.
– Apie ka tu kalbi?
– Nustok žaisti, Zayn. Tikrai manai, kad nesuprantu, ką darai? – Rebeccos balsas po truputį kyla.
– Papasakok man, nes aš ir pats nežinau, ką darau. – kilsteliu antakį. Apie ką ji kalba?
– Iš pradžių apsimeti geru ir manai, kad to užteks? Manai, jog būsiu kaip viena tų merginų?
Ir dabar tai išgirdęs suprantu, kaip klaidingai buvo suprasti visi pastarieji mano veiksmai. Ji tikrai mano, jog taip elgiausi tik dėl kažkokios naudos sau?
– Aš taip elgiausi, nes man buvo malonu. – jaučiu, kaip mano balso tonas kyla, bet stengiuos nurimti. – Neturėjau jokių savanaudiškų planų.
– Netikiu tavimi, – papurto galvą sunėrusi rankas ties krūtine.
– Rebecca, – giliai atsidūstu ir prieinu arčiau jos, kas pastebiu, jog ją trikdo. – Nemeluoju tau. Aš ir pats esu pasimetęs. – nuleidžiu žvilgsnį nuo juodų tamsiaplaukės akių į jos lūpas. Užsimerkiu. Negaliu. Ne to čia atėjau...
– Ar yra konkreti priežastis, kodėl esi čia? – matau, jog, kad ir ką besakyčiau, tai niekaip neveikia Rebeccos. Džiaugiuosi, jog ji nėra viena tų merginų, kurios nusileistų ar pasiduotų, vos išgirdusios ką nors gražaus. Alex sakė, jog ji apsimets sunkiai prieinamą. Jis klysta. Ji neapsimeta. Ji ir yra. Žavinti savybė, žadinanti smalsumą.
– Norėjau apie tai pasikalbėti su tavimi, – sumurmu, kai ji paeina į šoną taip atsitraukdama nuo manęs. Atsiremiu rankomis į spintelę. – Nebežinau, kaip jaučiuosi, ir kaip turiu elgtis. Visko tiek daug. – Pripažįstu ne tik jai, bet ir sau.
Ji nieko neatsako, o tik nuleidžia galvą žemyn ir žvelgia į grindis. Akimirkai tarp mūsų įsivyrauja tyla. Lėtai ir vėl prieinu arčiau Rebeccos ir atsistoju priešais ją. Pirštais švelniai kilsteliu merginos smakrą taip, kad ji žiūrėtų į mane. Ji pasimetusiu žvilsniu žiūti į mane.
– Aš nemeluoju tau, Rebecca, – tariu žvelgdamas į juodas akis. – Nežinau, ką ir kodėl darau, bet nemeluoju. Niekad nebuvau labiau pasimetęs jausmuose, – sumurmu ir pasilenkiu prie jos, kad mūsų akys būtų viename aukštyje. – Noriu, kad patikėtum manimi.
Jaučiu, kaip su kiekvienu mano judesiu Rebeccos kvėpavimas dažnėja. Pakreipęs galvą palinkstu arčiau jos ir pajuntu jos kvėpavimą atsimušantan man į veidą. Mergina nervingnai liežuviu sudrėkina savo išdžiūvusias lūpas ir netyčia liežuvio galiuku priliečia manąsias. Nesusilaikęs šypteliu. Rebecca susigėsta, tačiau mano pirštai ant jos smakro neleidžia nuleisti galvos. Negaliu nieko sau padaryti. Atsargiai suliečiu mudviejų lūpas ir ji net gi atsako man. Jai patinka! Ne viskas yra taip blogai.
– Ne, – Rebecca suėmusi mano pečius stumteli mane. – Taip negalima. Negalime taip elgtis.
Ar ji bent pati tiki tuo, ką sako? Ji kovoja su savimi, kad tik nepasiduotų man. Žinau tai. Jaučiu.
Išgirstame, kaip kažkas mėgina atrakinti duris, bet supratęs, jog jos atrakintos, paprastai atidaro jas. Velnias! Josh grįžo namo. Netrukus jis pasirodo tarpduryje.
– Zayn? – sutrikusiu balsu paklausia. Atsidūstu. Ir kaip man paaiškinti jam tai?
* * *
Labaslabaslabas
Laaaaukiu jūsų komentarų, NUOMONIŲ!❤️
NEPAMIRŠKITE VOTE⭐️❤️😄
Beje, vakar rašant dalį, sugalvojau naują, visai, man bent jau, įdomią idėją naujai istorijai ir net gi jau susidėliojau galvoje pradžią, pabaigą ir taip toliau, todėl dabar labai labai laukiu, kol atsilaisvinsiu ir baigsiu kažkurią iš rašomų istorijų ir galėsiu pradėti viešinti naująją istoriją, jeigu atsiras susidomėjusiųų. Dar turiu keletą istorijų draftuose, tad ateity tikrai sulaukstite dar viskooo😄
