// Zayn
Atsargiai paguldau užmigusią Lucy ir keletą minučių stoviu žvelgdamas į miegančią dukrą. Nemačiau jos keletą dienų. Pasiilgau. Ypač, kuomet per tokį trumpą laiką buvau pratęs ją matyti kasdien. Jas. Giliai atsidusęs paskutinį kartą švelniai perbraukiu nykščiu Lucy per skruostą ir silpnai šypteliu. Tuomet tyliai išeinu iš jos kambario ir uždarau duris. Koridoriumi einu link Rebeccos buto durų. Pamatau ją virtuvėje, nusprendžiu bent atsisveikinti.
- Lucy užmigo,- negarsiai pasakau įėjęs. Juodaplaukė kilsteli akis į mane ir sunkiai šypteli. Linkteli. Ji atrodo dar blogiau nei anąsyk, kuomet buvome susipykę. Ir vėl neišsimiegojusi, matosi, jog dažnai verkia. O aš nieko negaliu dėl to padaryti... - Aš... - užsikertu. - eisiu, - sumurmu. Mergina atsidūsta. Sukuosi eiti.
- Zayn, - išgirstu prikimusį Rebeccos balsą. Regis, darkart suskausta, matant ją tokią ir girdint jos balsą, kuris byloja apie neseniai buvusias ar būsimas ašaras. Greitai atsisuku. - Palauk, - tyliai taria.
- Ar viskas gerai? - švelniai paklausiu. Keletą akimirkų ji nesako nieko.
- Ar neprisėsi? - vėl tyliu balsu paklausia, tačiau suprantu, jog tai prašymas.
Atsisėdu kitoje stalo pusėje, priešais Rebeccą. Stebiu, kaip ji nuleidusi galvą kurį laiką žaidžia su savo pirštais. Pakelia akis į mane ir matau, kaip tamsios merginos prisipildo ašarų. Ji atsistoja ir lėtai prieina prie manęs. Žvelgiu į ją iš apačios. Rebecca skėsteli rankomis.
- Galiu? - tyliu lūžtančiu balsu paklausia.
Ji klausia, ar gali apsikabinti?
- Žinoma. Tau nereikia to prašyti, - vos tai pasakau, jog rankos stipriai, stipriau nei tikėjausi, apsiveja aplink mano kaklą. Kaip gera ir vėl jausti ją... Dabar jau pajuntu ir išgirstu, kaip ji verkia. - Kas nutiko? - švelniai paklausiu viena ranka apkabindamas jos liemenį, o kita glostydamas nugarą ir juodus plaukus. Ji nieko nesako. Kūkčioja. Merginos rankos tvirtai apsivijusios mano kaklą, ji nesiliauja verkusi. O aš sutrikęs, nežinau, ką daryti, ir kas nutiko. - Rebecca... - tariu.
- Zayn... - tačiau ir vėl nutyla, per ašaras negalėdama kalbėti. - Atsiprašau.
- Viskas gerai, - tariu vis dar raminamai glostydamas jai nugarą. - Tačiau kas nutiko? - darkart paklausiu.
- Ne už tai, - tyliai pasako. - Atsiprašau už tai, ką pasakiau, - dar tyliau taria. - Už tai, kad... - Rebecca ir vėl pradeda verkti nebaigusi sakinio.
Atsidūstu. Pasodinu ją sau ant kelių. Rebecca vis dar nepaleidžia manęs.
- Rebecca... Pažvelk į mane.
- Ne, - sušnirpščia nosimi. - Atrodau siaubingai.
Tyliai nusijuokiu.
- Nesvarbu. - šypteliu, nors ji ir nemato.
Ji sukruta ir sunkiai atsitraukia, rankas vis dar laikydama aplink mano kaklą. Žiūriu į juodas Rebeccos akis, iš kurių vis dar teka ašaros.
- Neverk, - švelniai paprašau, nors ir suprantu, kad tai tik nereikalingi žodžiai. Ji taip greitai nesiliaus. Nuvalau jos šlapius skruostus, tačiau niekas nepasikeičia, jie ir vėl sudrėksta. Lūpas priglaudžiu jai prie kaktos, kuri yra vienintelė sausa Rebeccos veido dalis. Tuomet trumpai švelniai pabučiuoju jos drėgnas nuo sūrių ašarų lūpas. Nejaučiau jų tik penkias dienas, o taip pasiilgau...
- Atsiprašau, jog nemėginau tavęs suprasti, - nors ji ir vis dar verkia, pagaliau šiek tiek rimsta.
- Apie ką tu?
- Zayn, aš nenorėjau to pasakyti. Nenorėjau įskaudinti tavęs. Tik vėliau supratau, jog tai aš kalta.
Vis dėlto paskubėjau manydamas, jog ji rimsta. Rebecca ir vėl pradeda stipriau verkti. Negaliu į ją tokią žiūrėti... Šiuo metu ji atrodo tokia silpna, tokia palaužiama...
- Dėl ko tu kalta? - nestipriai susiraukiu.
- Dėl to, jog mudu susipykome. Zayn, aš noriu, jog nepyktum ant manęs.
- Rebecca, aš niekad nepykau ant tavęs. - sakau nubraukdamas jai nuo veido plaukus. - Tu pasakei tiesą, kad ir kokia skaudi ji buvo. Tau be manęs buvo geriau.
- Ne, - mergina vėl prisiglaudžia prie manęs ir stipriai pravirksta. Atsidūstu. Iš kur pas ją tiek ašarų? Ką padaryti, jog ji liautųsi verkusi? - Tai ne tiesa. Man nebuvo geriau be tavęs. Niekada nebuvau tokia laiminga, kokia buvau su tavimi. Aš laiminga su tavimi ir man niekad nebuvo geriau be tavęs.
- Tuomet kas nutiko? - paklausiu.
- Prieš keletą dienų aš kalbėjau su Kylie, - sumurma mergina žvelgdama žemyn. - Ji padėjo man suprasti, jog tai aš keliu problemas. Ji privertė į viską pažiūrėti iš tavo pusės. Pastarosios dienos man buvo nelengvos. Galvojau ir nervinausi dėl mamos, o tavo žodžiai privertė mane tik labiau susierzinti. Mažiausiai ko norėjau, tai apie tai kalbėti. Dėl to nemąsčiau, ką sakiau.
- Tu dėl nieko nekalta. - švelniai papurtau galvą. - Tai aš. Žinau savo klaidą, - atsidūstu.
- Ką? - paklausia pakeldama galvą į mane.
- Neturėjau mėginti susigrąžinti tavęs, - tariu matydamas, kaip ji susiraukia. - Turėjau leisti tau mane pamiršti. Paleisti tave visam, susitikti tik dėl Lucy ir visa tai kentėti turėjau vienas tyliai. Dabar viskas būtų kitaip.
- Ką? - iš juodaplaukės akių dar kartą pasipila ašaros. - Ne! - ji purto galvą. - Zayn, nejau to nori?
- Ne, - greitai papurtau galvą. - Nieko taip nenoriu, kaip būti su tavimi. Rebecca, myliu tave, tačiau tau taip tik geriau. Viskas dėl tavęs. O aš priverčiu tave tik verkti.
Nenoriu atsitraukti nuo jos. Noriu visada būti su ja, tačiau aš noriu, kad Rebeccai būtų kuo geriau. Su manimi jai nėra gerai.
- Zayn, tai aš buvau kalta, jog nesistengiau suprasti tavęs.
- Manau mums tik reikia pertraukos, - sumurmu švelniai glostydamas jai nugarą.
Rebecca žvelgia į mane nestipriai suraukusi antakius. Juodos akys pritvinkusios ašarų. Ji nulipa man nuo kelių ir atsitraukia.
- Kodėl? Nekartosime tų pačių klaidų. Viskas bus gerai. - sako ji. Skaudu Rebeccą matyti tokią. Tyliu. - Ar tu tiesiog nori išsiskirti? - labiau sutrinka.
Atsidūstu. Atsistoju ir prieinu arčiau jos.
- Aš nenoriu išsiskirti, - papurtau galvą. - Tai tik...
- Jei abu to nenorime, kodėl turime tai daryti? - nutraukia mane.
- Aš noriu, kad būtų geriau tau, - tariu pasilenkęs arčiau jos.
- Man nebus geriau be tavęs, - jos skruostais nesiliauja tekėjusios ašaros. - Aš verkiu ne dėl tavęs, o be tavęs.
Švelniai pirštais kilsteliu merginos smakrą. Nenoriu jos matyti verkiančios. Pabučiuoju Rebeccos švelnias ir vis dar nuo ašarų šlapias lūpas. Štai, ką noriu daryti. Kaip chaotiška... Ji verkia, mudu skiriamės, taikomės, bučiuojamės... Nenoriu būti jos ašarų priežastis. Rebecca nenusipelnė to. Noriu, kad ji būtų laiminga. Net jei ir be manęs. Nes aš jos nenusipelniau. Nesu padaręs nieko tokio gero, jog nusipelniau, kad kas nors mylėtų mane taip, kaip ji. Ypač tokia mergina, kaip Rebecca - tokia graži, protinga, stipri, tačiau tuo pat ir tokia trapi... Ji - visiškai nuostabi. Tačiau manęs paleisti Rebecca nenori. Kaip ir aš jos.
* * *
sveiiikooos👋🏽😝
kąąą manot?😵💫♥️
voteeee⭐️
