Baigusi dažytis stoviu kambaryje žvelgdama į save veidrodyje. Didžioji dalis makiažo kliuvo kaklui, tačiau dabar atrodo neblogai. Persibraukiu pirštais per plaukus ir palieku juos palaidus. Vėliau susitiksiu su merginomis, tad nusprendžiau pradėti ruoštis.
Staiga mano dėmesį patraukia siaubingas Lucy klyksmas, nuskambantis per visus namus. Ne įprastas verksmas, tačiau garsus klyksmas, kokio dar girdėti neteko. Greičiau nei suprantu, išbėgu iš kambario. Randu juodu su Zayn vonios kambaryje. Vaikinas, kuris čia valėsi dantis, taip pat sutrikęs ir, regis, išsigandęs. Jis paima Lucy ant rankų, tačiau ji nepaliaujamai muistosi ir smarkiai verkia.
- Kas nutiko? - paklausiu sunerimusi ir paimu ją iš Zayn rankų, tačiau ji nenori būti ir pas mane.
- Nežinau, - greitai atsako taip pat susijaudinęs. - Vieną akimirką ji stovėjo čia, šalia manęs, o kitą ji jau verkia. Galbūt jai kažką skauda? - švelniai savo, tačiau matau, kad jis taip pat sunerimęs. - Tačiau ką?
Jis švelniai priliečia dukros skruostą, bet ji vis dar muistosi ir verkia, mėgindama ištrūkti iš mano glėbio. Kas jai nutiko? Jaučiu, kaip ir pati pradedu drebėti ir laikausi neapsiverkusi. Dažniausiai, kuomet Lucy nesustabdomai verkia, pravirkstu kartu su ja. Skaudu matyti, jog jai kažkas ne taip, o aš negaliu padėti. Dažniausiai, kai nesuprasdavau, kas vyksta skambindavau arba savo gydytojai, arba Zayn mamai. Niekad nesu skambinusi ir prašiusi pagalbos savo mamos. Stengdavausi atsiriboti nuo jos. O štai Zayn mama visad mielai padėdavo.
Duodu jai tai, ko ji nori, ir nuleidžiu ją ant žemės. Vos Lucy kojos paliečia grindis, ji pasileidžia bėgti link skalbimo mašinos. Mažomis rankomis Lucy tranko durelių stiklą ir vis dar verkdama per petį atsisuka į mudu. Lyg prašydama prieiti. Pajuntu, kaip, regis, akmuo nuo širdies nusirita ir lengviau atsidūstu. Jai nieko neskauda, ji sveika.
- Kas? - nesupratęs ir vis dar sunerimęs paklausia Zayn.
- Ji mato savo triušį. - tariu, nors širdis vis dar stipriai plaka. Ne juokais išsigandau. - Išskalbiau jį, nes šįryt Lucy jį ištepė maistu.
Prieiname prie jos. Išimu žaislą ir mėginu jai kaip nors paaiškinti, jog jam viskas gerai. Saugiai padedu jį išdžiūti ir, regis, ji pradeda rimti. Lucy noriu savo žaislo dabar ir nesupranta, jog jam reikia išdžiūti, tačiau vis dėlto netrukus liaujasi verkusi.
- Namuose turiu džiovyklę, - sumurma Zayn. Suprantu jo užuominą.
- Nevažiuosime į tavo namus tik tam, jog išdžiovintume triušį, - tariu, tačiau jis pavarto akis ir nestipriai papurto galvą.
Jis nekantrauja ir laukia, kada pagaliau kraustysimės. Aš taip pat laukiu to, tačiau net nežinau, nuo ko pradėti. Atrodo, negaliu taip imti ir staigiai išsikraustyti.
Mudu nutarėme, jog Zayn po truputį padės man pervežti daiktus. Neskubėsime ir nemėginsime visko padaryti per vieną dieną. Iš tiesų smagu bus pagaliau gyventi trise, visai kaip tikrai šeimai. Gyventi didesniuose ir erdvesniuose namuose. Kiekvieną vakarą užmigti ir pabusti kartu.
Vakare, susiruošusi pati, pradedu perrengti Lucy, kuomet į jos kambarį įeina Zayn.
- Ar viskas gerai? - švelniai paklausiu viena ranka apsivydama vaikino liemenį. Pakeliu galvą į jį.
- Aš galiu likti su Lucy namuose, - pasiūlo. - Tau nereikia jos vežtis kartu.
- Nežinau... - nuleidžiu galvą.
Apie tai net nepagalvojau. Tai atrodo neįmanoma. Niekada dar nesu buvusi toli nuo jos. Nesu buvusi niekur be Lucy.
- Daugybę laiko praleidi su ja. Eik, atsipalaiduok ir leisk ja pasirūpinti man, - šypteli. - Jau nekalbu apie tai, jog prašau pasilikti su savo paties dukra.
