Sėdžiu virtuvėje su puodeliu arbatos pagaliau turėdama šiek tiek laisvo laiko, kol tuo tarpu Zayn svetainėje žaidžia su Lucy, jau vienerių metų dukterimi. Tikrai iki pat jai gimstant tikėjau, jog Zayn nenori jos, tačiau, kuomet vieną naktį prasidėjus netikėtam priešlaikiniam gimdymui, jis buvo vienas pirmųjų pasirodžiusių ligoninėje. Tuo metu buvau su Amber, ji jam ir paskambino. Buvo šiokių tokių keblumų, tačiau dabar Lucy sveika ir graži mergaitė, tamsiomis didelėmis akimis.
Praėjo kiek daugiau nei pusantrų metų, kaip palikau Zayn namus ir kokiais tik būdais po to jis nemėgino su manimi susisiekti... Jis ir dabar karts nuo karto mėgina pasikalbėti ir gauti tą trečiąjį, paskutinįjį, šansą, ir kiek aš kartų verkiau jam išėjus jo nesuteikusi. Nėra lengva keliskart per savaitę jį matyti čia, savo namuose, matyti, kaip jis išeina, ir jog jam nėra taip pat lengva kaip ir man. Kiekvienąkart džiaugiasi mano širdis matant juodu su dukra leidžiančius laiką kartu. Bent jau ji su juo turės gerus santykius... Tačiau skaudu matyti, kaip Lucy visad pravirksta, kuomet Zayn išeina, nes taip pat jaučiuosi ir aš. Nors dėl to, kas nutiko, kaltas jis, bet nieko negaliu padaryti. Myliu jį ir negaliu to pakeisti. Tai neįmanoma.
Žvilgtelėjusi į laikrodį suprantu, jog jau prieš pusvalandį prasidėjo Lucy miego laikas. Atsistojusi lėtai einu svetainės link. Netrukus susitiksime, kalbėsime. Regis, tokie kasdieniai ir paprasti veiksmai su juo kelia man tiek jaudulio. Tačiau mudu susitinkame tarpduryje. Zayn rankose atsargiai laiko juodaplaukę mergaitę.
- Ji užmigo, - negarsiai ištaria. - Galiu aš? - paprašo, kuomet ištiesiu rankas į jį, jog galėčiau paimti ir paguldyti Lucy į jos lovelę.
Linktelėjusi nuseku paskui jį ir sustojusi miegamoji tarpduryje stebiu, kaip vaikinas atsargiai paguldo dukrą prieš tai dar lūpas švelniai priglausdamas jai prie kaktos. Trumpai šypteliu. Zayn išties ją myli, sunku būtų to nepastebėti.
Galiausiai jis išeina tyliai uždarydamas miegamojo duris. Stovime koridoriuje nežinodami, ką pasakyti. Atsidusi apsisuku eiti, tačiau jo balsas sustabdo mane.
- Rebecca, - negarsiai pasako. Atsisuku į jį, bet Zayn kurį laiką tyli žvelgdamas į grindis.
- Taip? - paraginu jį.
- Vis dar manau, jog... - giliai įkvepia pakeldamas galvą į mane. - Jog Lucy reikia tėvo...
- Na, ji jį turi.
- Tokio, kuris visad šalia, o ne keletą kartų per savaitę, - atsidūsta.
- Tu pats renkiesi, kada nori matytis su dukra, žinai, jog niekad nedraudžiau to. - stengiuosi kalbėti kuo ramiau ir griežčiau, tačiau balsas virpa.
- Tu žinai, ką noriu pasakyti.
- Praėjo tiek laiko, kodėl negali tiesiog pamiršti? - kiek pikčiau nei tikėjausi ištariu.
- Pamiršti? - Zayn antakiai šiek tiek pakyla. - Rebecca, negalėčiau pamiršti net jei ir stengčiausi ir aš žinau, jog jautiesi taip pat. - nestipriai susiraukusi nuleidžiu galvą. - Amber nenorėjo man pasakoti, kaip jautiesi, tačiau priverčiau ją. Jei abu jaučiamės taip pat, tad kodėl negalime pabandyti dar kartą?
Man ir Amber, ir Kylie su Harry sakė, jog jis klausia apie mane. Nuo pat pirmųjų dienų po to, kai išsiskyrėme. Jau tuomet žinojau, jog jam ne vis vien. Niekada ir nebuvo. Jam visą šį laiką rūpėjo.
- Pameni, kas nutiko tąkart? - mano balsas ir vėl griežtesnis.
- Viskas kitaip, - Zayn giliai įkvepia. - Jei tik suteiktum man tą šansą, suprastum tai. Po to, kai išėjai neturėjau jokios merginos, tam, kad nenutiktų kaip tąkart, netgi negėriau nė lašo alkoholio. Nes man svarbiau yra sutvarkyti mudviejų santykiu, jei tik tai įmanoma, - dabar jo balsas tylesnis. Visą tai aš jau taip pat žinau. - Noriu šeimos su tavimi ir Lucy. Noriu tiesiog ramiai gyventi trise su jumis. Lucy to norėtų. Tu to nori. - Zayn prieina arčiau, jaučiu, kaip mano kvėpavimas dažnėja, tačiau nesitraukiu. Jis švelniai pirštais suima mano smakrą. Jaičiu, kaip mano kūnas virpa ir pašiurpsta. Taip seniai to nejaučiau... - Žinai, jog myliu tave ir tai niekad nepasikeitė, - sumurma rudomis akimis stebėdamas mane.
Pagaliau, po tiek laiko mūsų lūpoms susilietus, jaučiu, kaip mano kojos linksta, kūnas šiurpsta ir aš visa drebu. Pajuntu, kaip pravirkstu. Tai pajunta ir vaikinas. Jis atsitraukęs žvelgia į mane ir nykščiais švelniai nuvalo man ašaras, tačiau jos ir vėl pasipila iš akių. Žinojau, kad pasiilgau jo, bet nemaniau, kad šitaip... Zayn priglaudžia mane prie savęs rankomis apsikabindamas mano pečius. Pasiduodu ašaroms. Gal ir kvailai elgiuosi, tačiau tikiu juo. Tikiu, kad viskas bus kitaip, kad mums pavyks...
- Šįkart nenoriu taip skubėti, - sumurmu vis dar neatsitraukdama nuo jo, - Praėjusį kartą viskas tikriausiai nutiko per greitai ir štai kaip baigėsi.
- Viskas gerai, - negarsiai ištaria delnu glostydamas mano nugarą ir galvą. - Tik įsivaizduok, kokia laiminga bus Lucy, sužinojusi, jog mama ir tėtis kartu, - Zayn žodžiai priverčia mane nusišypsoti.
Tikiu juo, tikiu mumis. Visi nusipelnė dar vieno šanso ir tai jo šansas.
* * *
Įsivaizduokit jos mamos reakciją sužinojus, kad jie susitaikė ir vėl :)))))))
negaliuuuuu patikėti. Rašau verkdama, nes taaaip liūdna yra atsisveikinti su šia istorija.
Noriu palinkėti gerųųų metų, man asmeniškai, jie prasidėjo su šiokiom tokiom mental health probemom, bet viskas bus geraii. Šią naktį iki 4 ryto sėdėjau ir kiek įmanoma tobulinau Harry ir Kylie istoriją, viršelį, parašytas dalis, o šiandien ryte atsikėlusi nusprendžiau, kad jos nebus. Nežinau kodėl ir šiek tiek pikta ant savęs, jog taip stengiausi ir nusprendžiau jos kol kas nekelti. Nesijaučiu dėl jos saugiai ir gerai, todėl kuriam laikui nusprendžiau orientuotis ties kita mano rašoma istorija ,,sHe". Kas dar neskaitot, kviečiuuu paskaityti. Nors dalis keldavau ne taip jau dažnai, tačiau šiais metais pasižadu tiek sau, tiek jums, kad kiek įmanoma stengsiuos, nes tai istorijai turiu labai labai daug suplanavus dalykų į priekįįį. Atsiprašau visų, kurios laukėt Harry ir Kylie istorijos...
O dabar laukiu visų jūsų įžvalgų, pastebėjimų, nuomonių ar dar bent ko kito, ką turite pasakyti, komentaruose, pakalbėkime!
