Su Kylie jau valandą sėdime mano namuose. Viską papasakojau jai, kas nutiko. Ji taip pat nepalaikė Zayn elgesio...
Neseniai skambino mama. Sakė, jog šeštadienį važiuos pro mano namus, tad aplankys ir mane. Šiandien ketvirtadienis, tad jau greitai. Netrykštu noru su ja susitikti, tad tik greitai sutikau ir pasakiau, jog turiu eiti. Nenoriu su ja ir kalbėti, Bent ne dabar.
- Kiek laiko nesimatėte? - paklausia mergina.
- Nekalbėjome maždaug mėnesį, o paskutinį kartą susitikusios buvome prieš du. Vengiu jos kaip galėdama. - Tariu. - Nenoriu dar kartą girdėti, koks Zayn siaubingas.
Dar kartą mąstau apie tai, kas nutiko Kylie namuose. Zayn taip sugeba viską sugadinti... Dabar, kai pyktis beveik atslūgo ir aš nusiraminau, ir pati jaučiuosi kalta. Neturėjau būti su juo tokia griežta ir prikaišioti praeities. Tikriausiai iš pradžių turėjau jam leisti žinoti, kad man nemalonu, kuomet jis taip elgiasi, o tik vėliau, jei jis ir toliau taip daro, pasakyti tai griežčiau. Nenorėjau jo įskaudinti.
- Kuomet supratai, jog Harry yra tas vaikinas? - paklausiu atsisukdama į juodaplaukę.
- Abejoji Zayn?
- Visada abejoju Zayn, - atsidūstu.
- Na, mums su Harry viskas buvo kitaip nei jums. Mūsų santykiai neprasidėjo nuo neapykantos vienas kitam. O tai, kad Harry yra būtent tas vaikinas, jis man primena dažnai. - Šypteli mergina. - Tačiau pirmąkart tai supratau, kuomet... Žinai, kas nutiko, kai man buvo penkiolika, taip?
Linkteliu. Pasijuntu nemaloniai versdama ją tai prisiminti. Kylie retai apie tai kalba. Jai nutiko tai, ko patirti neturėtų niekas. Ji vos penkiolikos tapo šlykštaus prievartautojo auka.
- Po to, būdama šešiolikos, turėjau vaikiną, kuris visad pykdavo, kuomet nenorėdavau mylėtis. Pravirkdavau vos jis priartėdavo. - sumurma nuleisdama akis. - Maniau, kuomet jam papasakojau, kad jis supras, bet... - Kylie atsidūsta. - Jam tai atrodė lyg įprastas dalykas ir nekėlė jokių emocijų. Tai jam atrodė visiškai normalu. Ir jis netgi teisino jį. - tardama paskutinį žodį Kylie, regis, mėgina nuryti ašaras. Keletą akimirkų tyli.
- Gali nepasakoti, - švelniai tariu apkabindama juodaplaukę.
- Viskas gerai, - nestipriai papurto galvą. - Taigi, jis sakė, jog tai yra visiškai normalu, tai jaučia kiekvienas vaikinas. Tik vieni susilaiko, o kiti ne. Jis teisino prievartautojus. Sakė, jog tai tokia vaikinų prigimtis. Ir aš tik per jautriai reaguoju.
- Netiesa, - susiraukiu.
- Žinau, - linkteli mergina. - Ir aš išties maniau, kad visi vaikinai tokie. Galvojau, jog visi taip galvoja. Kol nesutikau Harry. Harry man labai patiko nuo pat pradžių ir bijojau jam papasakoti apie tai, nes jaudinausi, kad jis pasakys ką nors panašaus. Bijojau nusivilti. Tačiau, kai po dviejų mėnesių draugavimo mudu jau priėjome prie to... Aš apsiverkiau, nustūmiau jį ir pradėjau drebėti. Ir Harry suprato, jog yra kažkas daugiau, nei tik jaudulys. Kažkas, ko jis nežino. Papasakojau Harry. Ir, mano nuostabai, jis nei karto nepasakė nieko panašaus, ką sakė mano buvęs vaikinas. Jis kalbėjosi su manimi, leido išsiverkti, išklausė. Tai mane maloniai nustebino. Sakė, kad lauks kiek tik reikės. Ir laukė. Beveik metus, kol pati nenusprendžiau, jog jau pati to noriu. Jog pasitikiu juo. Jog Harry yra tas vaikinas. Jis niekada nesakė, jog per jautriai žiūriu į tai. Iki šiol. Kuomet susapnuoju ką nors panašaus ir pabundu verkdama. Ir kasdien jis priverčia mane prisiminti, kodėl pasirinkau jį.
Pamenu, kai gyvenau su Josh, kartais matydavau, jog Kylie ir Harry, regis būdavo susiginčiję ir nesikalbėdavo. Nesuprasdavau kodėl. Bet vėliau, kai ji man viską papasakojo, supratau, kad tai dėl to, nes Kylie ne visada norėdavo ten būti, tačiau būti visiškai vienai namuose jai vis dar sunku.
- Tai kvaila, man dvidešimt dveji, tačiau vis dar baisu likti vienai namuose.
- Visai ne, - greitai papurtau galvą. - Tai normalu. Daugelis taip jaustųsi.
- Tikriausiai, - atsidūsta. - Tačiau ką noriu pasakyti, kad supratau tai, kuomet Harry visad rūpestingai manęs klausydavo, darė viską, kad tik jausčiausi gerai. Ir kai jis iškėlė mano poreikius prieš savo, nors niekada to neprašiau. Ir tai daro iki šiol. Net ir po ketverių, beveik penkerių metų, jam nepabosta manęs klausyti.
Ir pati noriu pravirkti. Suprantu, kad niekada neturėsiu to, ką turi jie. Harry pernelyg myli Kylie, jog galėtų išgėręs sumaišyti ją su kita mergina. Ne visiem tikriausiai lemta surasti tokį žmogų...
// Zayn
Rebecca išeina. Užsidaro durys ir jos išvažiuoja. Giliai įkvepiu. Negaliu prarasti jos. Tik ne vėl.
Apsisuku ir pamatau koridoriuje Alex. Nesusilaikau.
- Palik ją ramybėje, - piktai tariu priėjęs prie jo.
- Ar pagaliau suprasi, jog aš nemėginu iš tavęs atimti Rebeccos?
- Visi žinome, ką jai jauti, - negaliu suvaldyti savo balso tono.
- Ir niekada to neneigiau, - linkteli Alex. - Aš nesu tavo konkurentas, nesiruošiu su tavimi varžytis. Ji pasirinko tave. Ji myli tave. Ir aš laimingas, jog Rebecca laiminga. - jo balsas taip pat skamba griežtai. - Tad, verčiau užuot žiūrėjęs į mane kaip į savo konkurentą, skirk šį dėmesį jai. Jog Rebecca būtų laiminga. Kad ir kaip keista bebūtų, tu esi tas, kurį ji myli ir renkasi. Net ir po visko. Verčiau pradėk tai vertinti, nes, kas žino, kada perpildysi jos kantrybės taurę?
Žvelgiu į Alex stipriai sukandęs dantis. Jis nueina daugiau nesakęs nieko. Nenoriu to pripažinti, nors ir nekenčiu Alex, tačiau jis yra teisus. Rebecca renkasi mane, kuomet galėtų turėti tokį kaip Alex... Ji myli mane, o aš vis to neįvertinu. Nežinau, kiek kartų turėsiu suklysti, kad pagaliau pradėčiau elgtis teisingai.
* * *
labaaaas👋🏽
mažai veiksmo, taip jau gavosi );
parašyyyykit, ką manooot!🤪❤️🔥
vote⭐️
