// Rebecca
Lėtai pramerkiu sunkias akis ir keletą akimirkų nesuprantu, kur esu. Staiga prisimenu, jog paskutinė vieta, kurioje buvau, buvo Zayn namai. Apsidairiusi suprantu, jog vis dar juose ir esu. Patraukiu nuo savęs šiltą minkštą pledą, kuriuo užklota buvau, ir atsisėdu. Skauda galvą ir akis, ir dar mielai pamiegočiau keletą valandų savo lovoje. Kokia gėda! Užmigau ant sofos sėdėdama su Zayn ir žiūrėdama filmą. Bet aš tikrai norėjau miego! Pažvelgiu į laikrodį ant sienos, ir pamatau, jog dar tik pusė aštuonių ryto.
– Jau nemiegi? –krūpteliu išgirdusi Zayn balsą už savęs.
Greitai pirštais persibraukiu per plaukus ir atsisukusi į jį linkteliu galva. Zayn atrodo būtent taip, kaip aš šiuo metu jaučiuosi. Atrodo taip pat neišsimiegojęs, susivėlusiais plaukais ir, regis, savo prastą savijautą mėgina pataisyti rankoje laikomu puodeliu, tikriausiai, su kava. Ar jis miegojo čia, kartu su manimi?
– Atsiprašau, kad...
– Viskas gerai, – Zayn neleidžia man pabaigti ir nestipriai šypteli.
– Ar parveši mane namo? – tyliai paprašau nuleidusi galvą.
– Dabar?
– Norėčiau kuo greičiau, – sumurmu ir Zayn tyliai atsidūsta. – Verčiau paprašysiu Josh.
– Ne, – greit atsako. – Aš tuoj. Palauk manęs, – tai pasakęs jis išeina iš svetainės ir kuriam laikui palieka mane vieną, tačiau netrukus sugrįžta.
Per tą laiką pirštais šiek tiek pasitvarkau plaukus, jog neatrodyčiau taip blogai, bet tai mažai ką keičia. Mudu tylėdami išeiname į koridorių, bet čia išgirstu, kaip kažkas leidžiasi laiptais į apačią, tačiau Zayn ignoruoja tai.
Bet netrukus pamatau, kaip laiptais į apačią nusileidžia moteris. Nesusislaikiusi kiek per garsiai įkvepiu ir tai tampa lyg aiktelėjimas, kuris priverčia Zayn staigiai pakelti galvą. Vaikinas žvelgia į savo mamą taip, lyg nesitikėjęs jos čia pamatyti, tada atsisuka į mane, bet aš nežinau, ką pasakyti. Jis, regis, irgi. Moteris taip pat sutrikusiomis akimis žiūri į mane.
– Rebecca... – sumikčioja, tačiau švelniai ištaria juodaplaukė moteris. Ji po tiek laiko vis dar pamena mamo vardą? – Kur judu ruošiatės? – atsisuka į Zayn.
– Parvešiu Rebeccą namo, – sumurma vaikinas.
– Ne, – Zayn mama papurto galvą. – Pasilikite. Kaip seniai tave mačiau, – su šypsena atsisuka į mane.
– Kitąkart, – pasako Zayn.
– Mes jau šiandien išvažiuojame, tad nežinia, kada bus kitas kartas.
Man labiau patiktų, jeigu kito karto nebūtų visai. Bet labai įdomu, koks jausmas, stovėti priešais žmogų, kurį laikei mirusiu.
– Man tikrai reikia eiti, – pagaliau tyliai prabylu ir aš.
– Na nors labai trumpam, – moteris vis neatstoja.
Pažvelgiu į vaikiną, kuris taip pat atsisuka į mane. Panašu, kad ne tik Josh susipažins su Zayn tėvais. Na, jo mamą aš jau pažįstu, o tai tik blogiau.
– Išgersime kavos ar dar ko, – pasiūlo ir suprantu, kad nesigaus išsisukti. Giliai atsidūstu. – Džiaugiuosi galėdama tave darkart sutikti.
– Bet neilgai, – šiek tiek patylėjusi pasakau ir pastebiu, kaip Zayn susiraukia ir pavarto akis.
Jo mama nusišypso ir linkteli. Ji nueina į virtuvę, o Zayn atsiprašo dėl jos, bet atsidususi pasakau, jog viska gerai. Vaikinas uždėjęs delną ant mano nugaros, raminamai paglosto, bet šiuo metu tai nepadeda. Įeiname į virtuvę, kur Zayn mama ruošia tris puodelius su kava.
