Stoviu nepakeldama akių į Zayn, o jis vis delsia prieš atsakydamas. Atsidususi ir jo tylėjimą supratusi kaip atsakymą, jog jis nesiruošia nustoti žaidęs, patraukiu rankas nuo vaikino kaklo, tačiau jo rankas man iš šonų atremtos į spintelę vis vien neleidžia niekur eiti.
– Kokius žaidimus, Rebecca? – galiausiai paklausia kiek sutrikusiu balsu. – Apie ką tu kalbi?
– Apie tai, ką tu darai, – stengiuos kalbėti kuo tvirtesniu balsu.
– Ką aš darau?
Jis tikrai nesupranta ar tik apsimeta?
– Nejau nesupranti? – pakeliu akis į vaikiną, kurio akys sutrikę kaip ir balsas. – Iš pradžių atrodo, jog žengi žingsnį į priekį, o tada tiesiog atsitrauki... Tiesiog išeini!
Pastebiu, kaip Zayn veide atsiranda šypsena. Jam juokinga! Pavarčiusi akis pamėginu jį pastūmusi išeiti, bet jis net nepajuda iš vietos.
– Aš nieko nežaidžiu, – Zayn palinksta kiek arčiau manęs. – Juk pati sakei atsitraukti, nenorėjau daryti nieko, ko tu nenori, – sumurma vis dar su ta šypsena veide ir akimis klaidžodamas mano veidu. Net nejauku. – Tačiau koks geras jausmas žinoti, jog tau rūpi... – vos girdimai ištaria, o aš pajuntu, kaip mano skruostai ima kaisti, bet dėl makiažo jis to nepamatys. – Ir jeigu nori žinoti, aš jau seniai nusprendžiau, – pasako vėl žvelgdamas man į akis. – Bet verčiau pakalbėsime kitąkart apie tai. Šiandien nesijaučiu taip, lyg galėčiau kalbėti apie ką nors svarbaus.
Atsidūstu, nors ir pati jaučiuosi panašiais. Tačiau jis pasakė svarbaus! Jam tai svarbu!
– Tu per daug galvoji, – išgirstu Zayn balsą prieš pajusdama, kaip jis dar kartą pabučiuoja mane. Išgėręs jis elgiasi šiek tiek paprasčiau. Jeigu būtų blaivus, abejoju ar apskritai bent kartą būtų pabučiavęs mane.
Bet po akimirkos įrėmusi delnus jam į krūtinę turiu atsitraukti, išgirdusi žingsnius šalia. Jaučiu, kaip mano skruostai dar labiau kaista pamačius čia esantį Harry. Jiedu su Zayn persimeta keistais žvilgsniais, o tuomet Harry pažvelgęs į mane supratingai šypteli ir nieko nesako. Nuleidžiu galvą laukdama, kol jis paėmęs gėrimus išeina.
– Kaip nemalonu, – sumurmu nervingai pradėjusi žaisti su savo pirštais.
– Tai tik Harry, – paprastai pasako pirštais nubraukdamas plaukų sruogą užkritusią man ant veido. – Verčiau eime.
Tiesą sakant neturiu noro dabar grįžti, kuomet Harry pamatė mus besibučiuojant, bet vis dėlto linkteliu. Juk nesėdėsiu viena virtuvėje. Vaikinas raminamai glosto nugara, kuomet aš nuleidusi galvą kartu su juo įeinu į svetainę, o visų žvilgsniai susminga į mudu. Patraukusi jo ranką greitai nueinu atsisėsti į vietą, kur sėdėjau prieš tai.
Pastebiu, jog Amber ir vėl neatrodo išgėrusi, tad panašu, jog ir šįkart galės mudu su Josh parvežti. Kylie atrodo išgėrusi visai panašiai kaip ir aš. Tačiau Jessy atrodo padauginusi. Ji garsiai kalba ir juokiasi, ir viskas yra gerai, iki kol ji pernelyg garsiai nesikreipia į mane.
– Žinai, Rebecca, – pradeda šviesiaplaukė apgirtusiu balsu, atkreipdama visų dėmesį. – Per šiuos metus išties pasiilgome tavęs ir liūdėjome, kai manėme, jog buvai mirusi... Kylie taip pat...
– Ką? – mane stipriai užsimerkti priverčia Josh balsas, nutraukęs Jessy.
Negerai! Norėjau jam kaip nors kitaip tai pasakyti, o dabar, regis, susipyksime. Atsimerkusi pastebiu, kaip Alex susiraukęs stebi mane, o kiti vaikinai, kurie nepažįsta manęs nevisai supranta, kas vyksta. Zayn atsidusęs atsiremia į fotelio atlošą žvelgdamas į lubas, o Harry tiesiog pasirėmęs delnu galvą, nė kiek, kaip ir Zayn, nenustebusia veido išraiška, stebi visų kitų reakciją.
– Kaip suprasti mirusi? – Jaučiu Josh žvilgsnį ir suprantu, kad neišsisuksiu. Nėra kitos išeities.
* * *
Sveiiikoss
Lauuukiu jūsų komentaarų🥺
bei vote!⭐️👉🏿👈🏿
