// Zayn
Šiandien privalėjau pasikalbėti su kuo nors apie tai, kas nutiko. Harry paklausus, kodėl Amber tokia pikta, viską ir papasakojau. Kaip ir tikėjausi, jis buvo labai nustebęs. Nesitikėto jo. Aš ir pats nesitikėjau to iš savęs. Nuvyliau dar vieną žmogų.
Nepykstu, kad Rebecca papasakojo merginoms. Jai taip pat reikėjo pasikalbėti su kuo nors. Galiu tik įsivaizduoti, kaip ji jautėsi. Tačiau esu įsitikinęs, jog jos, ypač Amber, jai sakė, jog vertėtų išsiskirti su manimi. Amber ir man yra sakiusi, jog, jei Rebecca būtų protingesnė, seniai būtų palikusi mane. Kad ir kaip tai man nepatinka, bet ji teisi. Ir pats žinau, kad Rebeccai tikrai būtų geriau be manęs. Matau, kokia nelaiminga su manimi ji kartais būna. Mudu arba nesipykstame visai, arba siaubingai susipykstame, dėl ko priverčiu ją verkti. Nėra pastovumo. Galima suprasti, jog jei kurį laiką tarp mūsų viskas gerai, netrukus kažkas siaubingo nutiks. Ir galima tikėtis, jog tai padarysiu aš. Kodėl Rebecca vis dar su manimi? Ji myli mane, štai kodėl.
Kuomet visi išvažiuoja, liekame trise namuose. Į svetainę įeina mergina. Suprantu, kad ji lengvai apgirtusi. Rebecca šypteli pažvelgusi į mane ir priėjusi arčiau, nustebina atsisėsdama man ant kelių. Permeta ranką man per pečius, kuomet rankomis apsiviju jos liemenį. Mergina prisiglaudžia prie manęs.
- Viskas gerai? - paklausiu. Tai pirmas kartas šiandien, kuomet ji pati pasirinktų būti taip arti manęs.
- Taip, - tyliai taria. - Tik jaučiuosi pavargusi.
- Eik miegoti, - pasiūlau, delnu švelniai glostydamas jos liemenį.
- Tačiau Lucy... - ji pažvelgia į ant kilimo žaidžiančią dukrą. Ji pabudo netrukus po to, kai koridoriuje paėmiau ją iš Rebeccos.
- Aš pasirūpinsiu ja. Pamiegok.
- Visą dieną ja rūpinaisi, - švelniai sako.
- Tu tai darei viena daugiau kaip metus. - sumurmu. - Eik miegoti.
Noriu dar daugiau jai padėti rūpinantis Lucy. Ji ilgą laiką tai darė viena ir yra pratusi nelaukti jokios pagalbos, todėl kartais ji net neleidžia daryti vienų ar kitų dalykų.
Mergina šiek tiek atsitraukia nuo manęs. Rankomis suima mano veidą ir kurį laiką juodomis akimis stebi mane. Rebeccos akys tokios tamsios, jog negaliu įžiūrėti vyzdžių. Visai kaip ir Lucy. Ji turi mamos akis. Spėjau pastebėti, jog Rebeccos mamos akys tikrai ne rudos ar tuo labiau juodos, tad suprantu, kad ji jas paveldėjo iš tėčio. Nors Rebeccos mama ir juodaplaukė, ji kur kas šviesesnių bruožų nei jos dukra. Jos oda blyški, o akys šviesios. Visiška Rebeccos priešingybė, todėl nesunku susigaudyti, jog Rebecca panašesnė į tėtį nei į mamą. Nors jos tėčio ir nesu matęs. Priešingai nei Lucy. Ji tikra Rebeccos kopija. Jos mama sako tą patį. Ji, kuomet buvome pas ją paskutinįjį kartą, rodė Rebeccos vaikystės nuotraukas. Jos it dvynės.
Mergina trumpai pabučiuoja mane ir nulipa man nuo kelių. Pasakau, jog ir pats pasistengsiu greitai prisijungti prie jos, ir Rebecca išeina, atsisveikinusi su Lucy. Šypteliu.
Rebecca yra visai kitokia nei merginos, su kuriomis įsivaizdavau save. Iki Rebeccos, visad norėjau šviesiaplaukės, šviesiaakės merginos. Mano svajonių mergina, kuomet man buvo šešiolika ar aštuoniolika yra visiška Rebeccos priešingybė. Tačiau dabar ji yra mano svajonių mergina. Jei kas paklaustų, kaip turėtų atrodyti mano svajonių mergina, mintyse matyčiau tik juodaplaukę, juodomis akimis, kiek tamsesnės nei aš pats odos, putliomis lūpomis merginą. Rebeccą. Jokia kita nepasirodytų mano mintyse. Noriu tik jos.
Atsisėdu šalia Lucy ant kilimo. Per šį laiką supratau, jog tų kelių kartų per savaitę, kuomet kelioms valandoms būdavau su ja, neužtekdavo ją pažinti. Tik per pastarąsias savaites spėjau pažinti savo dukrą. Kartais viskas, ko ji nori, tai būti prisiglaudusi prie manęs ar Rebeccos, jog visas dėmesys būtų tik jai, ir, nors ir leidžia suprasti, jog nori valgyti, valgo tik kuomet yra maitinama. Tačiau kitomis dienomis, visai kaip dabar, ji savarankiška ir nenori, kad su ja kas būtų. Kartais ji neša mums savo žaislus, jog žaistume kartu su ja, tačiau dabar ji žaidžia viena ir, regis, net nenori, jog jai kas trukdytų. Nors užmigo Lucy prisiglaudusi prie Rebeccos, pabudusi ji nenorėjo pas nieką būti ant rankų, o tik ramiai viena žaisti. Dvi visiškai skirtingos asmenybės tokiame mažame žmoguje. Žmoguje, kuris mums suteikia tiek daug laimės.
Žinau, jog turiu pasirūpinti, kad ji pavalgytų, išsimaudytų ir galiausiai užmigtų. Ji supranta, kuomet pasakau, jog laikas valgyti. Lucy labai protinga. Supranta dažnai kartojamus žodžius. Ji supranta, kuomet yra sakoma, jog laikas valgyti, miegoti, nors miegoti jai ir nepatinka.
Lucy nenori, jog neščiau ją iki virtuvės, tad lėtai einu šalia jos. Žvelgiu, kaip ji tvirtai deda kojas eidama, ir rankose stipriai laiko savo triušį. Rebecca sako neleisti jai valgant turėti triušio, nes ji visad nusprendžia pamaitinti ir jį. O miegoti su kitu žaislu ji nenori. Lucy leidžiasi paimama ant rankų tik kuomet atsisėdusi supranta, jog nepasieks stalo sėdėdama ant kėdės. Pašildau Rebeccos iš anksto paruoštą maistą jai, tačiau ji nevalgo, kuomet mėginu ją pamaitinti. Valgo tik kai duodu jai šaukštą ir leidžiu valgyti pačiai. Jai vos vieneri ir keletas mėnesių, o jau tokia savarankiška... Paimu žaislą iš Lucy, tačiau ji pravirksta. Atsidūstu. Suprantu, jog užtruksime. Stebiu, kaip ji sėdėdama man ant kelių lėtai valgo. Nors valgo su šaukštu, galėtum pagalvoti, jog rankomis, nes jos veidas ir rankos ištepti koše. Pasirėmęs ranka galvą žvelgiu, kaip ištiesia šaukštą pilną košės triušiui, padėtam ant stalo. i pravirktų, jei neleisčiau jai maitinti žaislo. Rebeccai nebūtina to žinoti.
Galiausiai po beveik pusvalandžio, kuomet Lucy baigia valgyti, jai reikia maudytis. Lucy ir vėl pravirksta, kuomet nenoriu jai leisti neštis žaislo kartu į vonios kambarį. Juk turi begalę vonios žaislų. Tačiau ir vėl nusileidžiu, nenorėdamas, kad ji verktų. Giliai atsidūstu, kai ji triušį įmeta į vandens pilną vonią, o aš nespėju jo sugauti. Ko daugiau galėjau tikėtis? Kaip Rebeccai pavyksta viską padaryti jos nepravirkdžius? Matau, kaip man sunku laikytis Rebeccos sudaryto Lucy grafiko. Jau pusvalandis, kaip ji turėtų miegoti, o vis dar yra vonioje. Jai patinka vonioje, todėl leidžiu jai ilgiau maudytis, pats sėdėdamas šalia vonios ir stebėdamas ją. Tačiau tuomet ji darkart pravirksta, kuomet vis dėlto ateina laikas lipti iš vonios. Nenoriu, kad pabustų Rebecca. Nenoriu, kad pagalvotų, jog nesusitvarkau. Bijau, jog ji daugiau nenorės jos palikti su manimi. Noriu, kad ji pasitikėtų manimi ir žinotų, jog galiu pasirūpinti savo dukra lygiai taip pat gerai kaip ir ji. Bet visgi dabar pripažįstu, kad dabar man nesiseka taip gerai kaip Rebeccai. Kuomet pavyksta Lucy nuraminti, nušluostyti bei perrengti, ateina dar vienas stiprus ašarų antplūdis, nes neduodu jai triušio. Neleisiu jai miegoti su šlapiu žaislu. Dar kartą suprantu, kokia stipri yra Rebecca. Visus metus diena iš dienos ji su tuo tvarkėsi ir niekada nesiskundė.
Lucy atsisako gulėti savo lovelėje, spardosi ir meta visus žaislus, kokius jai duodu. Ji nori savo triušio. Rytoj nuvažiuosiu ir nupirksiu jai dar vieną tokį patį, kad kol vienas bus išskalbtas, turėtų kitą. Tačiau ką daryti dabar? Ji turėjo miegoti prieš valandą. Uždarau jos kambario duris, kad tik Rebecca negirdėtų Lucy verkiant. Nežinau, ką daryti. Jei paimsiu ją, ji verks tik labiau. Visgi pamėginu. Laikydamas ją, atsisėdu ant didelių minkštų dėlionės detalių kilimo, ant kurio ji žaidžia. Praeina dar kuris laikas, kol Lucy pavargusi pagaliau pradeda rimti. Švelniai nuvalau jos drėgnus skruostus. Negaliu pakęsti matydamas ją verkiant visai kaip ir Rebeccą.
Atsistoju ir švelniai lūpas priglaudęs jai prie kaktos, atsargiai paguldau ją į lovą. Tačiau tada Lucy ir vėl pramerkia juodas akis. Vėl verkia. Ir kaip Rebeccai pavyksta? Giliai atsidūstu. Taip sėdžiu jos kambaryje dar ilgai. Dabar suprantu, kodėl atėjęs, matydavau Rebeccą tokią pavargusią. Dabar Lucy bent naktimis gerai miega ir taip pat ji turi mane. Anksčiau, kuomet aš nebuvau kartu su ja. Rebecca turėdavo keltis kas kelias valandas naktį, o kartais ir visai nemiegodavo. Tuomet ji turėdavo visą dieną išlikti budri ir būti su ja. Ir ji visad išliko kantri. Suprantu, jog, nors ir neplanavome to, visgi tinkamą merginą pasirinkau savo vaikų mama. Rebecca yra nuostabi mama. O Lucy yra tikras iššūkis, tačiau ji pats maloniausias mano patirtas iššūkis.
Į mūsų kambarį grįžtu tik po dar dviejų valandų. Matau ramiai miegančią merginą. Greitai palindęs po dušu, pagaliau atsigulu į lovą šalia jos. Savo svajonių merginos. Rebecca trumpai pramerkia akis. Mieguistai šypteli. Atsigula arčiau manęs, ranką permeta man per liemenį, o veidą paslepia mano kaklo įlinkyje. Jaučiu, kaip lūpas trumpai priglaudžia man prie kaklo ir vėl panyra į miegą. Švelniai glostau jai nugarą. Laikau ją arti savęs ir jaučiu, kaip nusišypsau. Galiausiai užmiegu su kvailu šypsniu veide šalia jos - savo svajonių merginos.
* * *
sveeeikos👋🏽♥️
ką manot?😛
voote⭐️🫶🏻
