// Rebecca
– Nenoriu jai skambinti, – sumurmu sėdėdama priešais Zayn su telefonu rankoje. Žinau, kad kuo ilgiau nuo mamos slėpsiu jį, tuo piktesnė ji bus. Ir Josh dėl manęs yra priverstas meluoti. Visiems bus tik geriau, jeigu kuo greičiau papasakosiu.
– Žinau, – taip pat sumurma vaikinas. – Bet juk negali būti viskas taip blogai, argi ne?
– Nežinau, – atsidūstu. – Neįsivaizduoju, ką ji pasakys. Tu pirmas vaikinas, apie kurį apskritai pasakysiu mamai.
Jei būčiau jos vietoje, jeigu turėčiau dukrą, stengčiausi neprieštarauti dėl jos vaikino. Juk nepasirinkčiau bent kurio pasitaikiusio vaikino. Jeigu jau esu su juo, reiškis, jog žinau, koks jis ir pasitikiu juo. Aš žinau, kad Zayn ne toks, koks buvo tuomet, tad ji neturi dėl ko jaudintis. Visi nusipelnė dar vieno šanso ir tai yra Zayn šansas. Vienintelis ir paskutinis. Kad ir kas benutiktų, tai jo paskutinis šansas. Nesakau, jog vos susiginčijusi su juo, pasiduosiu ir skirsiuosi su juo. Omenyje turiu kur kas rimtesnes problemas ir pykčius.
– Ji pyks, jog tiek laiko melavau.
– Viskas bus gerai. – Zayn mėgina mane raminti, tačiau tai nepadeda.
– Ne, – papurtau galvą ir padedu telefoną ant sofos. – Papasakosiu jai kitąkart, – nusprendžiu. Zayn nieko nesako. Atsidususi pakeliu akis į vaikiną. – Padarysiu mums arbatos, – radusi pretekstą išeiti, nelaukiu, ką pasakys Zayn, ir išeinu į virtuvę.
Nežinau, dėl ko taip stipriai jaudinuosi. Be abejo, bijau dėl mamos reakcijos, tačiau ką ji padarys? Žinoma, ji pyks, tačiau galbūt kas nors pasikeistų, jeigu įtikinčiau, kad Zayn nėra toks, koks buvo tuomet. Tada aš ir pati negalėjau jo pakęsti, tačiau dabar viskas kitaip. Dabar nenoriu jokio kito vaikino, tikiuosi, jog pavyks pakeisti ir mamos nuomonę į jį.
Neskubėdama darau du puodelius arbatos. Stengiuosi negalvoti apie tai. Jeigu Zayn būčiau sutikusi tik dabar, viskas būtų daug paprasčiau. Mama neturėtų išankstinio nusistatymo prieš jį.
Staiga prisimenu Zayn pasakytus žodžius vakar vakare. Jis tikrai pasakė, jog norėtų, kad gyvenčiau čia. Bet juk tai toks didelis žingsnis. Tai neįmanoma. Negalima taip stačia galva nerti į santykius, galbūt jau po savaitės ar mėnesio atsibodime viens kitam. Dar tik pradžia, o pradžioje visad viskas gražu.
– Rebecca, – krūpteliu išgirdusi už savęs negarsų vaikino balsą. – Tau skambina mama, – sumurma ištiesdamas man mano skambantį telefoną.
Paimu telefoną ir giliai atsidūstu. Zayn atsistoja man iš šono ranka apkabindamas mano pečius. Kurį laiką stebiu ekraną, kol vis dėlto nusprendžiu atsiliepti. Bijau.
– Klausau? – nervingai pakeliu telefoną.
– Rebecca, – linksmai pasisveikina ir galiu įsivaizduoti mamos šypseną, kuri greit išblės.
– Labas, – stengiuosi kuo natūraliau pasisveikinti su ja.
– Papasakok jai, – tyliai prie pat mano ausies, kad girdėčiau tik aš, pasako Zayn.
– Gali kalbėti? – paklausia. – tu su Josh, taip?
– Ne... – užsimerkiu. – Aš pas draugą. Vaikiną, – greitai pasitaisu ir pakeliu galvą į Zayn. Jis nervingai sukandęs savo apatinę lūpą stebi mane. Jaučiu, kaip mano rankos dreba.
– Vaikiną? – jaučiu, koks pasimetęs mamos balsas.
– Taip, – tyliai ištari. Kurį laiką galvoja ką pasakyti.
– Kas jis? – paklausia, po kurias akimirkas trukusios tylos.
– Jis... – mąstau, kaip jai pranešti. – Na... – nutęsiu ir vėl nutylu. – Tai Zayn. – pagaliau tyliai ištariu.
– Zayn? – pakartoja ir aš stipriai užmerkiu akis. Kodėl aš taip jaudinuosi? Man dvidešimt. Tai turėtų būti mano sprendimas, su kuo susitikinėti. – gražus vardas. – pasako.
– Mama, – atsidūsta suvokusi, kad ji nesupranta. – tai tas pats vaikinas. Tas pats Zayn, apie kurį jau žinai... – sumurmu atsimerkdama ir priešais save matysama rudas vaikino akis.
* * *
ką manoooot?
