// Zayn
Guliu lovoje jusdamas, kaip Rebecca galvą padėjusi man ant krūtinės švelniai pirštais vedžioja įvairias figūras. Delnu glostau merginos petį bei nugarą, glausdamas jos nuogą rimstantį kūną prie savęs bei klausydamas jos vis ramesnio kvėpavimo. Abu tylime ir mėgaujamės šia malonia tyla, kurios dar, regis, prieš akimirką nebuvo.
Rebecca sutiko gyventi su manimi. Šiuo metu negalėčiau būti laimingesnis. Niekas nepadarytų manęs laimingesniu, negu žinojimas, jog ji taip pat nori to, jog ji nori būti su manimi. Labai noriu, kad niekas nepasikeistų ir mūsų kiekvienas vakaras ir rytas būtų praleistas kartu. Visai kaip dabar.
Nežinau, kas įtakojo jos sprendimą, tikriausiai merginos. Harry su Josh sakė, jog tikrai viskas ankstoka, bet Josh vis dėlto pažadėjo pasikalbėti su Amber apie tai. Planavau ramiai pasikalbėti su Rebecca apie tai praėjus kelioms dienoms po to, tačiau dabar jau nereikės jos įkalbinėti.
Jaučiu, kaip ji sujuda ir atsisuka į mane, man prie krūtinės priglausdama jau kitą skruostą. Rebecca tamsoje žvelgia į mane, kol pirštais užkišu jai už ausies juodų plaukų sruogą. Mėnulio blanki šviesa apšviečia Rebeccos veidą ir jį puošiančią nedidelę šypseną. Keletą akimirkų stebime vienas kitą, kol pagaliau mergina šiek tiek pasikelia, vieną ranką uždėjusi man ant kaklo, kita prilaikydama jos nuogą kūną dengiančią anklodę, ir šiek tiek palinkusi suliečia mūsų lūpas lėtam bučiniui.
Po dviejų metų aš gavau antrą šansą ir šį kartą jos neprarasiu. Viskas išties gal kiek per greitai, tačiau noriu, kad Rebecca būtų šalia. Noriu kiekvieną naktį šalia jos užmigti ir taip pat pabusti.
Ji atsitraukia ir su menka šypsena veide galvą padeda man ant peties. Tarp mūsų kažkokia keista, tačiau maloni atmosfera.
– Turėtume miegoti, – negarsiai pasako ir nusižiovauja ir prisiglaudžia prie manęs ranką permesdama per mano liemenį. Noriu, kad kiekviena mūsų naktis būtų tokia...
– Miegok, — tyliai taręs lūpas priglaudžiu jai prie kaktos.
Daugiau nekalbame. Klausau Rebeccos vis ramėjančio kvėpavimo, kol ji pagaliau užmiega. Likusį vakarą iki pat dabar Rebecca buvo geros nuotaikos, visąlaik buvo prisiglaudusi ir nenustojo šypsotis. Matydamas, kokia ji laiminga, laimingas esu ir aš. Nenoriu, kad kas nors pasikeistų. Man užtektų kiekvieną dieną praleisti taip su ja. Tačiau juk nebūna visad viskas taip gerai, argi ne?
Dar ilgą laiką niekaip negaliu užmigti. Į galvą lenda įvairiausi, net patys keisčiausi scenarijai, apie kuriuos galvoti dar ne laikas, tačiau jie tik daro mane dar laimingesniu. Ar jau galima sakyti, jog myliu ją? Ne per anksti? Tokiais žodžiais negalima taip lengvai mėtytis...
Ir vėl užmiegu tik švintant, o pabudęs šiek tiek po pietų, Rebeccos šalia jau nerandu lovoje. Dar keletą akimirkų pagulėjęs, nutariu keltis. Greitai apsirengęs išeinu iš kambario. Nusileidęs laiptais į apačią, svetainėje merginos nerandu. Ji virtuvėje. Čia Rebeccą randu tik su jos kūną dengiančiu baltu rankšluosčiu, o jos juodi drėgni plaukai paleisti. Ji gražiausia mano matyta mergina ir tai niekad nepasikeis. Ir ji mano mergina.
Pasisveikinu ir Rebecca krūptelėjusi atsisuka į mane ir sunkiai šypteli. Regis, jos nuotaika kiek pasikeitusi. Kas nors ne taip? Nejaugi ji persigalvojo?
– Ar viskas gerai? – atsargiai paklausiu matydamas, kaip ji nervingai kažką daro prie spintelės. – Rebecca? – pakartoju ir mergina atsidūsta. Ji ir vėl atsisuka į mane.
– Kalbėjau su mama, – sumurma ir nestlaikiusi akių kontakto nuleidžia galvą žemyn.
– Taip? – ji keletą akimirkų tyli.
– Ji norėtų, jog atvažiuotume pas ją, kai galėsime, – dar kartą atsidūsta.
Susitikti su Rebeccos mama? Manęs ši mintis ir taip nežavėtų, o ypač kuomet žinau, kad ji manęs nemėgsta ir tai pakeisti bus labai sunku. Kita vertus, tai bus tik dar vienas žingsnis link dar tvirtesnių santykių. Žinau, jog ir Harry turi problemų su Kylie tėvais. Jos tėtis net ir po tiek laiko ne itin Harry mėgsta. Na, bet jo situacija kiek geresnė nei mano...
– Gerai, – tiek tepasakau ir linkteliu galva.
– Gerai? – Rebecca susiraukia. – Nejaugi nesijaudini?
– Juk vis vien kada nors turėsime susitikti. – tariu stengdamasis neparodyti, jog taip pat šiek tiek nervinuosi.
– Ar galėsime nuvažiuot pas Josh? – atsidususi negarsiai paprašo neradusi ką pasakyti. – Noriu pasiimti keletą daiktų, jeigu nesunku, žinoma. – sumurma
Tačiau vien mintis, kad Rebecca gyvens su manimi, ir ji nori atsivežtu čia savo daiktus, man sukelia tik šypseną. Priėjęs arčiau lūpas priglaudžiu jai prie kaktos.
– Turėčiau eiti persirengti, – atsidūsta nužvelgdama save. Padarau tą patį.
– Gali būti ir taip. Arba... – šypteliu pirštais perbraukdamas rankšluosčio kraštu ties jos krūtine. – visai nesupyksiu, jeigu būsi visai be nieko.
– Zayn! – mergina žaismingai pavarčiusi akis ir pagaliau nusijuokusi, viena ranka patraukia manąją rankšluosčio krašto, o kita nestipriai trenkia man į krūtinę. – Einu persirengti.
Ji greitai išeina mane virtuvėje palikdama vieną vis dar su kvaila šypsena veide. Jeigu taip atrodys kiekvienas mūsų rytas, tuomet negalėčiau norėti ko nors daugiau - man to visiškai užtektų. Šiuo metu man tiek tereikia būti laimingam. Tereikia tik jos.
* * *
Šį kartą dalis be veiksmo, paprastesnė, ramesnė ir TiNgEsNė kaip ir aš ((((:
Palikit nuomoniųų
